Keliautojai įveikė tik apie šimtą kilometrų – perpus mažiau, negu buvo planavę. Jie nuplaukė nuo Kauno iki Jurbarko.
Tačiau šeima neliūdi ir jaučiasi pasiekę svarbiausia – diegti vaikams norą pažinti Lietuvą ir pasaulį.
Mintis pačiam susikonstruoti plaustą nagingam vyrui kilo atostogaujant Tailande.
„Prie viešbučio jūroje buvo pontoninis tiltelis – ten dažnai nuplaukdavome ir degindavomės. Tuomet ir pamaniau, kad gerai būtų pačiam pasigaminti ką nors panašaus ir paplaukioti. Juo labiau kad Lietuvoje prasidėjo karantinai ir visokie apribojimai.
Nusprendėme atostogauti Lietuvoje, vaikams ją parodyti. Plaukti daug įdomiau negu keliauti kemperiu.
Juk tai – nuotykis. Apie kai ką panašaus skaitydavau vaikystėje ir svajodavau. Man tai atrodė be galo romantiška“, – pasakojo D.Djačkovas.
Prireikė 12 statinių
Sukonstruoti plaustą užtruko porą mėnesių. Tam prireikė dvylikos metalinių statinių, kurių kiekvienos talpa – 200 litrų. Jas sutvirtinus karkasu plaustas buvo apkaltas medinėmis karkasinėmis lentomis, ant jų pastatytos palapinės.
Kad būtų jaukiau ir saugiau, dalį denio išklojo dirbtine žolės danga.
Į kelionę Nemunu 3 metrų pločio ir 6 metrų ilgio plaustu D.Djačkovas leidosi su žmona Gintare ir trimis vaikais – 14 metų Lėja, septynerių sūnumi Luku ir ketverių Leticija.
„Vaikai šiek tiek pavargo, mažiausioji jau trečią dieną prašėsi pas močiutę – dienomis jiems trūko erdvės.
Mes su žmona turėjome stebėti aplinką, kad ko nors nenutiktų, nes srovė dažnai nešdavo plaustą į vieną pusę ar imdavo spausti prie kranto, tuomet reikėdavo atsistumti su kartimi.
Dažnai tekdavo šokti ir į vandenį, apžiūrėti, kas ten plausto apačioje. Gal vaikams skyrėme mažiau laiko, o gal ir dažniau sudrausmindavome.
Bet koks džiaugsmas miegoti ant vandens – plaustą supa bangos, paukščiai čiulba, vaizdai nuostabūs. Naktimis mes neplaukdavome, plaustą pritvirtindavome pakrantėje. Dienomis daug maudydavomės“, – pasakojo keliautojas.
Upė buvo nusekusi
Šeima buvo skyrusi kelionei Nemunu aštuonias dienas. Tačiau jau po kelių dienų tapo aišku, kad viso atstumo iki Kuršių marių – 200 kilometrų – neįveiks.
„Plaukėme pasroviui, o Nemuno srovė – keturi kilometrai per valandą. Mes neturime nei burių, nei variklio.
Kad kelionę teks sutrumpinti, galutinai supratome, kai sutikome „Nemo“ plaustą.
Kapitonas Renatas Žyla pasakė, kad už Jurbarko Nemunas išplatėja, o dabar dar ir nusekęs, plauksime dar lėčiau, ir tai bus kankynė“, – prisiminė D.Djačkovas.
Klaipėdiečių šeima plaukė dienomis, vakarais sustodavo, ruošdavo vakarienę.
Jie buvo pasiėmę nedidelę dujinę viryklę, išsivirdavo makaronų, košių, kitokių paprastų patiekalų, atsidarydavo konservų.
Gaminti ko nors išskirtinio nebuvo sąlygų – gyveno be šaldytuvo. Nueidavo į kaimo parduotuvėlę ledų ar dar kokių nors smulkmenų, kai ką nusipirkdavo iš kaimo žmonių, lauže išsikepdavo bulvių.
Naktį laukė netikėtumas
Kelionė neapsiėjo be nuotykių.
„Pirmą dieną atplaukėme iki Zapyškio, buvome pavargę. Kiek pajėgėme, abu su žmona plaustą išvilkome į pakrantę, tačiau nebuvo prie ko jo pririšti – aplinkui nei medžio, nei kelmo.
Apie vienuoliktą sumigome, o po poros valandų mane jau žadina žmona ir sako: atrodo, plaukiame. Išeinu iš palapinės – iš tikrųjų plaukiame.
Pasirodo, po vidurnakčio Kauno hidroelektrinėje atidaromi šliuzai, vanduo Nemune pakyla. Srovė nunešė mūsų plaustą kokius 5 kilometrus – buvome atsidūrę viduryje upės.
Bandžiau nuleisti inkarą, bet jį nutraukė, tai sėdau prie vairo, ir pirmyn. Plaukėme visą naktį. Šeima ramiai miegojo.
Koks grožis plaukti naktį upe po žvaigždėtu dangumi – tai neįkainojama. Bet daugiau naktimis neplaukėme“, – pasakojo tatuiruočių meistras.
Plaustas atsidūrė krante
Buvo dar viena rūpesčių pridariusi naktis.
Plaustas buvo tvirtai prišvartuotas, inkaras nuleistas. Bet Nemunas per naktį nuslūgo ir plaustas atsidūrė krante.
Tuomet vėl į pagalbą atėjo „Nemo“ įgula. Prireikė septynių vyrų, kad plaustą nustumtų į vandenį.
Daugiau sudėtingų situacijų nepasitaikė, tik kartą buvo užplaukę ant seklumos – tąkart plaustą išsistūmė patys.
Laivų Nemune – nedaug, kartais tolėliau praplaukdavo keleivinė „Raketa“ – tai patikdavo vaikams, nes atsiritančios bangos sujudindavo plaustą.
Šeima liko patenkinta
D.Djačkovas neliūdi, kad kelionę teko baigti anksčiau ir plaustą krovininiu automobiliu gabenti atgal – taip pat, kaip iki Kauno.
„Viskas puiku, Nemunas gražus, matėme įvairiausių nematytų paukščių, kuriuos gali pastebėti tik nuo vandens, atsigerti upės vandens ateidavo stirnos, bebrai garsiai pliaukšėdavo uodegomis per vandenį, šitaip gindami savo teritorijas.
Mano žmona Gintarė – sportiška ir tvirta moteris, ji palaikė mano idėją, stengėsi dėl vaikų, labai rūpinosi saugumu. Bet manau, kad ateityje ji nebesirinktų kelionės plaustu“, – juokavo D.Djačkovas.
Paties sukonstruotą plaustą jis jau pardavė supratęs, kad ir pats antrą kartą į tokią kelionę nebesileis.
„Pabandėme, pavyko, patiko, visi įspūdžiai – atmintyje. Nieko nesigailiu, savo idėją įgyvendinau su kaupu. Svarbiausia – įdiegti vaikams norą pažinti pasaulį, keliauti – tai man įskiepijo tėvai.
Nesinorėtų, kad tai būtų karta, mieliausiai leidžianti laiką prie planšetinių kompiuterių ar aipadų“, – kalbėjo D.Djačkovas.
Jo plaustą įsigijo nuosavą sodybą turintys žmonės – dabar tai dekoratyvinio tvenkinio lieptas.
