Lotyniškasis Mediolanum nurodo medio (viduryje) ir planus (lygus). Tačiau mokslininkai ir skiriasi nuo žiniuonių tuo, kad aiškindami bet kokį reiškinį visada pateikia bent kelias versijas. Pasak kitos versijos, keltų šaknis „lan“ nurodo atribotą, aptvertą vietą, sietiną su šventykla.
Vis dėlto abi versijos viena kitai neprieštarauja: šventa vieta yra pats vidurys, iš kurio į visas puses sklinda gera žinia. Prie šio momento dar grįšiu ne kartą.
Pirmą kartą Milano, kaip vidurio, reputacija įtvirtinama imperatoriaus Diokletiano, kuris 286 m. perkelia Vakarų Romos imperijos sostinę iš Romos į Mediolaną, nors pats lieka Nikomedijoje. Tuometiniame Milane reziduoja jo bendravaldis Maksimijanas.
Ar sostinių kilnojimas ir bendravaldžių institutas žymi politinį imperijos nuosmukį? Ar augustų ir cezarių gausėjimas reiškia valdžios išsisijojimą neramiais barbarų puldinėjimo laikais? O gal tai – išlikimo strategija ieškant saugios rezidavimo vietos ir gelbstint tai, kas įmanoma išgelbėti – bent Rytų Romos imperiją?
Kaip ten bebūtų, tai primena LDK dvivaldystę Algirdo ir Kęstučio bei Jogailos ir Vytauto laikais. Tiesa, pastarųjų valdymo metu LDK išgyvena politinį apogėjų, o ne nuosmukį. Vis dėlto kas valdo – magnus dux ar supremus dux?
Antrą kartą miestas tampa viduriu, kai iš čia 313 m. Milano ediktu imperatorius Licinijus drauge su savo bendravaldžiu Konstantinu paskleidžia gerą žinią krikščionims apie tikėjimo laisvę ir turto bei laisvių atstatymą po Diokletiano suvaržymų.
Krikščionys buvo tie, kurie daugiausia išlošė iš to, kad bendravaldžiai kovojo dėl valdžios ieškodami politinės atramos. Prie to netiesiogiai prisidėjo ir imperiją klibinę germanai, kurie galiausiai sugriovė jos vakarinę dalį. Vieni jų – lombardai – davė pavadinimą visam Milano regionui.
Vis dėlto lombardai ilgainiui buvo asimiliuoti buvusių romėnų, kurie su pirmųjų pagalba virto italais. Panašiai užkariautojai lietuviai buvo asimiliuoti rusėnų, kurie dėl priklausymo LDK virto ukrainiečiais ir gudais.
Keičiantis politinei situacijai Milanas visada išliko viduriu, kur susikirto prekybos keliai. XIX a. jis pelnytai tampa geležinkelio mazgu, o dabar, kaip minėta, ir patogia skrydžių kryptimi keliaujant toliau. Vis dėlto Milano buvimas viduryje reiškė ne tik galimybę kaupti materialią ir politinę galią kovojant su kitais Italijos miestais-valstybėmis.
Tai reiškė ir jo patrauklumą užkariautojams, kurių netrūko po Milano kunigaikštytės laikotarpio su trumpu respublikos intarpu. Nuo XVI a. iki XIX a. vidurio dėl Milano varžėsi Prancūzija, Ispanija ir Austrija.
Kunigaikščiai Sforcos Milaną padarė vienu svarbiausių Renesanso miestų, o su Bona į LDK atkeliavo daugybė naujovių nuo šakutės iki tuo metu našios žemdirbystės po Valakų reformos. Kadangi atkeliavo ir dvariškiai, Valdovų rūmuose Vilniuje mažiausiai pusę amžiaus skambėjo italų kalba. Ši kalba skambėjo ir vėliau, statant barokines bažnyčias tiek LDK centre Vilniuje, tiek jos pakraščiuose.
Milano kunigaikštystės palikimas – Leonardo da Vinci kūriniai, kurių vėliau neišgrobstė besikeičiantys miesto šeimininkai. Freska „Paskutinė vakarienė“ Santa Maria delle Grazie vienuolyne – vienas tokių kūrinių. Iš katedros aikštės čia atėjau pėsčiomis pakeliui apžiūrėjęs Viktoro Emanuelio II galeriją, La Scala operos teatrą ir šv. Ambrozijaus baziliką (St. Ambrose Basilica). Pakliūti į ekskursiją vienuolyne iš anksto internetu neužsisakius – laimės dalykas, bet man ši laimė nusišypsojo. Man pasakė, kad galiu ateiti po dviejų valandų.
Ką reiškia dvi valandos palyginti su ateisiančia amžinybe? Per tą laiką apžiūrėjau Sforcų rūmus su Michelangelo Pieta Rondonini. Michelangelo – Leonardo da Vinci bendravaldis Renesanso meno pasaulyje, tai jis neleido nurimti Leonardui, kuris ieškodamas naujų siužetų ir tipažų buvo priverstas nenusileisti.
Ar Leonardo „nepatikimumas“ lėmė tai, kad jis nebuvo pakviestas popiežiaus, skirtingai nei Michelangelo? Galbūt mums nieko taip nereikia kaip būti nepatikimiems savo aplinkos atžvilgiu, kad galėtume iškilti virš jos?
„Paskutinė vakarienė“ – tai, ko negebėjo išsivežti užkariautojai ir kas išliko per karus ir negandas. Prieš du šimtus metų Napoleono kariai miklino taiklumą šaudydami į Kristaus veidą. Antrojo pasaulinio karo metu vienuolynas buvo subombarduotas, teliko siena su... Leonardo kūriniu.
Tapydamas freską da Vinci siutino vienuolyno abatą, kuris elgėsi kaip bet kuris užsakovas anais ir šiais laikais – nemokėjo pinigų dėl darbų vilkinimo. Po vieno barnio Leonardas pasiryžo Judui suteikti abato veido bruožus. Atrodo, kaip galima vilkinti freskos tapymą, kai šviežiai nutinkuotą plotą privalu ištapyti per dieną – kol nesustingęs tinkas. Leonardas nusprendė nepasiduoti šiai technikos diktatūrai.
Tam, kad galėtų krapštytis visus metus, jis padarė tai, ko niekada niekas neišdrįso daryti nei prieš, nei po jo – į tinką įmaišė molio. Suprantama, abatas pasijuto apgautas. Kaip dabar pasakytume, jį „išdūrė“ – atlygis, matyt, buvo sutartas už darbo dienas. Vis dėlto Leonardas labai rizikavo.
Po kelerių metų nutapytų figūrų pavidalai ėmė blukti, tačiau dar po kurio laiko pradėjo vėl ryškėti. Keistu būdu tai atitiko Leonardo sfumato techniką, t.y. figūrų, tarsi išnirusių iš miglos, vaizdavimą. Ar Kristus su apaštalais šiandien išnyra iš mūsų, vartotojų pasaulio, miglos? O gal mes, apduję nuo „šopinimosi“ (Viktoro Emanuelio II galerijoje?), tikrus dalykus matome per miglą?
Leonardas da Vinci – ne tik tapymo, bet ir dramatiško siužeto meistras. „Paskutinėje vakarienėje“ vaizduojama tikra sumaištis, stačiai skandalas, Jėzui Kristui ištarus žodžius „Šiandien vienas iš jūsų mane išduos“. Freska tiesiog skamba šūksniais „Kas toks?“, „Ar ne aš?“, „Tik vienas?“, „To tikrai nebus!“, „Mes tau ištikimi, mokytojau!“.
Apaštalai pasisukę vienas į kitą karštai diskutuoja mažose grupelėse – kiekvienas savo balsu, savo maniera. Visi – ypač Judas – charakteringi, visi saviti. Tai tipažai, Leonardo surinkti Milano apylinkėse.
Karingasis Milanas – ta aplinka, kuri skatina Leonardo inžinerinę mintį, jam kuriant tiek karo mašinas (tankus), tiek inžinerines sistemas (kanalus). Vėliau – XIX a. ir XX a. – Milanas garsėja technologinėmis naujovėmis. Hidroenergetikos ištekliai leidžia sukurti stiprias metalo ir tekstilės pramones, o susikūrusi Italijos karalystė, kurią simbolizuoja Viktoro Emanuelio II figūra, užtikrina Milanui, esančiame tiek šalies, tiek žemyno viduryje, transporto mazgo reputaciją.
Drauge jis tampa finansų centru. Maža to, Vakarų visuomenei tolstant nuo savo pramoninės praeities Milanas tampa kūrybinių industrijų revoliucijos, drauge kūrybos visuomenės pranašu. Antai mados eksportas „sprogsta“ nuo 726 milijonų 1952 m. iki 72,5 milijardo 1955 m., o tokie brendai kaip Valentino, Gucci, Versace, Prada, Armani ir Dolce & Gabbana užkariauja visą pasaulį.
Panašus „sprogimas“ būdingas ir medijoms (spaudai, televizijai), kurios jokiu būdu nėra vien Milano ar vien Lombardijos. Naujai iškilęs medijų centras pateisina savo Medio-lanum, medijų lygumos, vardą.
Ekonomikos geografai fiksuoja dar vieną viduriškumą, būtent Mėlynojo banano fenomeną, kuriam iškilti padėjo Lombardija su Milanu. Tai banano formos regionas Europos viduryje su didžiausia gyventojų koncentracija ir didžiausiu sukuriamu bendruoju produktu. Be Lombardijos šis regionas apima Šveicarijos, Austrijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės sritis. Čia kyla klausimas, į kurį nerandu atsakymo – gerovės visuomenė yra kūrybos visuomenės sąlyga ar atvirkščiai?
Kai kalbama apie Italijos pokarinį ekonominį stebuklą, visų pirma turima omenyje būtent Lombardija su Milanu priešakyje. Čia kirba bendresnis klausimas – kodėl ekonominį stebuklą patiria nugalėtos šalys, kokia buvo Italija ir Vokietija, o ne nugalėtojos, pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga su prisigrobtomis žemėmis ir gautomis kontribucijomis?
Kitas klausimas – kiek gerovės visuomenė, kaip antai Lombardijos, atspari visokio plauko krizėms? Europoje bene labiausiai nuo koronaviruso nukentėjo būtent Lombardija, šiaurės Italija, nors joje medicina aukštesnio lygio nei kitur Italijoje. Ar nėra taip, kad nuostabūs skurdūs pietūs neturi ko prarasti, tad jiems ir krizės nebaisios?
Kaip ir IV a. ar XV a., XX a. Milanas – svarbi politinės kovos lyguma. Čia iškyla Benito Mussolini, kuris iš Milano žygiuoja į Romą 1922 m. Kalbant apie diktatūrą ir savanaudišką politiką, kurios pasaulyje netrūksta ir mūsų dienomis, kyla keli klausimai.
Kodėl diktatūra linkusi sudaryti sąjungas su kitomis diktatūromis? Ar ir kiek savanaudiškai politikai reikia kitų šalių paramos, t. y. sambūvio, jei diktatoriai neapsieina be sąjungininkų? Ar sąjungos nėra savanaudiškos politikos išlygos? O gal politinė tiek vidaus, tiek išorės sąjunga pasitarnauja savanaudiškumo įteisinimui, kai diktatoriai dirbdami „grupėse“ gauna pritarimą vienas kito tiesai?
Pabaigoje – apie muziką. La Scala laikoma viena iš svarbiausių operos atlikimo vietų pasaulyje. Čia pirmą kartą suskambo operos, kurios puošia bet kokio operos teatro repertuarą pasaulyje: Giuseppe Verdi „Nabukas“ 1842 m., Giacomo Puccini „Madam Baterlflai“ 1904 m. ir „Turando“ 1926 m. „Nabuko“ siužetas neatsiejamas nuo italų nacionalinio pakilimo XIX a. viduryje ir, pridursiu, nuo atsigavimo po koronaviruso krizės.
Prie muzikos srities priskirčiau ir gotikinę Milano katedrą su jos grojančiu fasadu. Kai nustosiu rašyti knygas, kursiu muziką – bent jau negadinsiu popieriaus.
