Vis dėlto Prahoje yra daugybė pastatų ir paminklų, kurie beveik nepasikeitė nuo imperatoriaus Karolio IV laikų – per Antrąjį pasaulinį karą miestas nukentėjo nedaug. Vienas tokių – Karolio tiltas. Su šiuo ir, matysime, su kitais imperatoriais ryšių turėjo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Antai Kęstutis derėjosi su Karoliu IV dėl krikšto ir dėl Lietuvos karūnos.
Ši atrama buvo svarbi kariaujant tiek su Lenkija dėl Voluinės, tiek su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos. Kaip pasakėčioje apie katiną, pelę ir vanagą, čia kiekviena pusė ieškodama vis kitų sąjungininkų turėjo savo interesų šiame Vidurio Europos regione.
Karolio tiltas per Vltavos upę jungia Mažąjį miestą (Malá Strana) su pilies teritorija. Ant šio akmeninio tilto vieno akmens rasta iškalta skaičių piramidė 135797531. Klausimas – kas tai? Manoma, kad astrologai ir numerologai 1357 m. liepos 9 d. 5 val. 31 min. išrinko kaip geriausią laiką pradėti statyti tiltą, kurio pirmąjį akmenį įmūrijo pats imperatorius.
Turint omenyje, kad ankstesnis tiltas buvo sugriautas patvinusios upės, numerologų paslaugos buvo neįkainojamos. Ar skaičiai – tai, ką galime priešpastatyti patvinusiu srautu tekančiam laikui? Ar skaičiai ir jų deriniai nekinta, jusliniam pasauliui nuolat keičiant savo pavidalus?
Ar pasaulio kismas – pasikartojantis ir darnus, o šios kartotės raktas – matematinės idėjos, kaip manė Pitagoras ir Platonas? Ar skaičiai yra tai, kuo galime atsispirti savo nesulaikomam bėgsmui link užmaršties?
Su Karolio tiltu susijusi kita figūra. Tai Jonas Nepomukas, kuris ne tik nebuvo užmirštas, priešingai, atmintis jo vardo atžvilgiu – perteklinė. Apie tai byloja bent dvi jo nužudymo versijos ir nuomonė, kad buvo netgi du nepomukai.
Pasak vienos versijos, Jonas buvo nukankintas už tai, kad neišdavė karalienės nuodėmių. Išplėšus jam liežuvį jis esą buvo įmestas į upę nuo tilto virš arkos, kuri paskui dėl to įgriuvusi. Pasak kitos versijos, Jonas tapo imperatoriaus konfliktų su kilmingaisiais ir su Romos popiežiumi auka, kai patvirtino imperatoriaus negeidžiamą abato kandidatą į turtingą abatiją.
Atrodo, abi versijos neprieštarauja viena kitai, bet dėl atsiradusios klaidos metraščiuose nesuėjo kai kurie galai, kaip antai imperatorienės mirties diena tapo ankstesnė už Nepomuko nužudymo naktį. Taip atsirado mintis apie du nepomukus, kurie esą buvo nustumti į upę.
Čia iškyla ne tik Herakleito, bet ir Franzo Kafkos motyvai. Ar galima įkristi į tą pačią upę du kartus? Ar metraštininkas pajėgus prasibrauti pro laiko imperijos rūmus, kad tau perduotų žinią? Tai istorijos apie neatskiriamą vandens, nuodėmės, laiko ir kismo srautą.
Imperatorius Karolis IV paliko įrašą ir kitame laiko akmenyje – 1348 m. Prahoje įsteigė seniausią Vidurio Europos universitetą. Kai teigiama, kad Vilniaus universitetas – vienas seniausių Vidurio ir Rytų Europoje, reikia turėti omenyje, kad nuo seniausio universiteto regione jį skiria daugiau nei du šimtai metų.
Tiesa, „mūsiškis“ Jogaila Krokuvos studium generale įsteigė vos po 16 metų. Galėtume nebent girtis, kad Vilniaus universitetas – seniausias Rytų Europoje, bet tokiu atveju save priskirtume tam regionui, nuo kurio visą laiką yrėmės tolyn. Ar Praha mums nerodo, kad esame Vidurio Europoje, tegu jos pačiame šiaurės rytiniame pakraštyje?
Janas Husas, Karolio universiteto rektorius, pamokslauja mieste XV a. pradžioje, kol bažnytininkai, neapsikentę šio teologo kritikos, nepasikviečia jo į Konstancą. Čia sudeginamas šis protestantizmo pirmtakas, o tai Bohemijoje sukelia sumaištį ir karus ilgiems dešimtmečiams.
Prisiminkime Vytauto Didžiojo flirtą su husitais ir net Bohemijos karūną ant jo galvos spaudžiant imperatorių Zigmantą Liuksemburgietį Žemaitiją pripažinti Lietuvai, o ne Vokiečių Ordinui. Taigi čekų klausimas, neatsiejamas nuo vokiečių reikalų, per šiuos susipina su Lietuvos vienijimo klausimu.
Šie istoriniai ryšiai, kuriuos papildo kultūriniai saitai, – dar vienas argumentas dėl mūsų bendro regiono. Zigmantui pakeitus savo nuomonę, Vytautas Didysis nedvejodamas Bohemiją iškeičia į Žemaitiją.
Laiko upę nurodo ir Bohemijos, Čekijos regiono su Praha, pavadinimas. Pasak vienos iš versijų, tai – keltų žodis, reiškiantis „bojų namus“. Keltai buvo išstumti germanų, šie – slavų, o pavadinimas ištvino reikšdamas kai ką daugiau. Bohema vadiname menininkus, tuos žygūnus, kurie braunasi pro mūsų abuojumo rūmų sienas nešdami žinią, kad pasaulis – žaižaruojantis įvairiausiomis spalvomis ir nuotaikomis.
Beje, valdant imperatoriui Karoliui IV Praha buvo trečias Europos miestas po Romos ir Konstantinopolio. Netgi svarsčiau, kokiai skilčiai priskirti šį pasakojimą – Pasaulio sostinėms ar Vidurio miestams. Vis dėlto viena ir kita – neatsiejama: Milano atvejis tą patvirtina.
Žydų palikimas – senosios kapinės ir Senoji naujoji sinagoga – dar vienas dalykas, siejantis skirtingus Vidurio Europos miestus, įskaitant Prahą ir Vilnių. 1389 m. įvykusios žydų žudynės, šiems neva išniekinus ostiją, – nuoroda į XX a. holokaustą, ateities prisiminimas. Daugybė mus ištinkančių įvykių yra seni nauji, kai praeitis įgyvendina ateitį, o ši nusprendžia dėl dabarties.
Paminėtinas dar vienas imperatorius iš praeities. XVI a. antroje pusėje, kai astronominis laikrodis jau tiksėjo senamiestyje, Rudolfas II savo dvare sutelkė ne tik astronomus, kaip antai Tycho Brahę, Johaną Keplerį, bet ir astrologus, magus bei poetus.
Matyt, ten buvo ir numerologų. Klausimas – kaip tokia marga publika sutilpo vienuose rūmuose? O kaip dėl žinianešių, kurių reikėjo perduodant ne tik imperatoriaus žinią, bet ir numerologo žinią matematikui, o astrologo – astronomui? Ar ne visi jie savaip bando įminti laiko mįsles?
Mieste – daugybė muziejų, įskaitant Prahos nacionalinį muziejų ir Nacionalinę galeriją su Pablo Picasso, Vincento van Gogho, Claude’o Monet, Alfonso M. Muchos paveikslais. Vis dėlto norėčiau atskirai paminėti Kafkos ir Muchos muziejus.
Pirmajame – už kiekvieno kampo staigmenos, rašytojo personažams išnyrant pačiu netikėčiausiu būdu. Kafkos, bene įtakingiausio XX a. rašytojo, paradoksas tas, kad jo nepakartojamą pasaulį ir pasakojimo stilių bandyta pakartoti daugybę kartų. Ar tai dar kartą nebyloja apie upę, į kurią negalima įbristi antrąkart? Kiekvienas turime ieškoti savo gyvenimo tėkmės, neatsiejamos nuo mūsų tapsmo aplinkos.
Apie tai, kad Kafka tapo įkvėpimo šaltiniu daugybei menininkų (bohemai), liudija ir besišlapinančios fontano skulptūros prie įėjimo į muziejų. Vaikščiodamas po Kafkos muziejų prisiminiau prieš penkiolika metų lankytą Salvadoro Dali muziejų Figerese – abu paslaptingi kaip mūsų laukianti ateitis.
Muchos muziejus vertas dėmesio dėl kelių dalykų. Pirma, šis dailininkas – čekų pasididžiavimas. Antra, kaip joks kitas menininkas jis atspindi XX a. pradžios Zeitgeist. Šis stilius skirtingose šalyse turi skirtingus pavadinimus: Prancūzijoje tai – art nouveau, Vokietijoje – Jugendstil, o Austrijoje – secesija. Turint omenyje Prahos ryšius su Austrija, pastarasis pavadinimas tinkamiausias apibūdinti dailės ir architektūros stilių, kurio apstu mieste.
Čia kyla klausimas – iškilus menininkas turi sekti vyraujantį stilių ar, atvirkščiai, stilius turi sekti iškilų menininką? Šio stiliaus elementų sutinkame ir Čiurlionio kūryboje, ypač jo taikomojoje dailėje (kaip antai scenografijoje), tačiau mūsų dailininkas jį išaugęs kaip vaikas savo drabužius.
Trečia, apsilankę muziejuje ir jo parduotuvėje galbūt suprasime, kodėl Mucha pasaulyje labiau žinomas nei Čiurlionis: sprendžiant iš suvenyrų gausos čekai savo dailininką moka viešinti daug geriau. Vis dėlto turiu įspėti: muziejuje nerasite daug Muchos paveikslų, kurie klajodami privačiose kolekcijose taip pat skleidžia žinią apie dailininką. Vis mąstau: laimė ar nelaimė, kad beveik visi Čiurlionio kūriniai atiteko valstybei?
Jei kūrinys neperkamas ir neparduodamas, jis neturi jokios kainos. Kita vertus, daug dalykų mūsų gyvenime neturi kainos. Vienas iš tokių – laikas. Sakoma „laikas – pinigai“, bet ar laikas kelionėms, menui, šeimai – iššvaistyti?
Kalbant apie Prahos architektūrą paminėtinos ne tik gotikinės ir barokinės bažnyčios, bet ir Šokantis namas, 1996 m. pastatytas pagal architekto Franko Gehry projektą. Tai pavyzdys, kaip architektūra ir apskritai menas geba išsiveržti iš stilių rutinos.
Tai liudija apie Prahos drąsą, juo labiau kad namas stovi jautrioje vietoje netoli Naujamiesčio. Beje, pastarasis rajonas, kaip ir sinagoga, toli gražu nėra naujas. Tai pirmasis planingas rajonas, stūksantis nuo 1348 m. Tiesa, dėl perstatymų čia gausu secesijos pavyzdžių. Nauja ir sena nuolat keičiasi vaidmenimis senoje naujoje Prahoje.
Dvaro teatre vyko Wolfgango A. Mocarto operų Don Žuanas ir Tito gailestingumas premjeros. Mieste nufilmuota daug garsių filmų, pavyzdžiui, Narnijos kronikos, Misija neįmanoma, Amadeus. Pastarasis – Holivudo, kurio reputaciją gelbėja tokie iškilūs režisieriai kaip čekas Milošas Formanas, produktas. Šį filmą galima pavadinti smaile masinės amerikiečių filmų gamybos aplinkoje.
Ar verta priminti, kad čekai verda alų nuo 993 m.? Kaip religinis svaigulys susijęs su vienuolių virtu alumi? O gal atvirkščiai – alus varžosi su religija, kaip Wolfgangas A. Mozartas su Antonionio Salieri Formano filme? Sakoma, kad Praha – šimto smailių miestas, religingiems miestelėnams stiebiantis aukštyn.
Tačiau tai – netiesa. Mieste yra penki šimtai bokštų ir bažnyčių smailių su šv. Vito katedros špiliumi priešakyje. Netiesa ir dėl religinio svaigulio, nors alus ir liejasi upeliais. Šiandien Prahos bažnyčiose dažniau skamba Mozarto kūriniai nei mišių giesmės: Čekija drauge su Estija – labiausiai sekuliarizuotos Europos šalys.
Manau, auksinio miesto reputaciją Praha pelnė dėl dviejų dalykų – tik nesakykite, kad tai paistau prisigėręs alaus. Pirma, dėl Auksinės gatvelės, kurioje gyveno Kafka. Tai vienintelė mokama (auksinėmis kronomis?) gatvė mieste. Antra, dėl Prahos pavasario, kurio metu visą Vidurio Europą užliejo pavasario saulės auksas, pažadinęs viltį išsivaduoti.
Atskirai verta paminėti Prahos zoologijos sodą, pagrįstai atitrauktą nuo miesto, bet nesunkiai pasiekiamą iš pradžių metro, paskui autobusu. Tuo metu, kai dar Maja nebuvo vegetarė ir gyvūnų atjautėja, su šeima aplankiau daug zoologijos sodų, bet Prahos buvo didžiausias ir įspūdingiausias iš visų matytų.
Kiek reikia pamatyti uždarytų gyvūnų, kad imtum nemėgti šios gamtos imitacijos? Beje, Prahos zoologijos sode dauguma gyvūnų neuždaryti – jie vaikštinėja tarp upokšnių po Vidurio Europos žvaigždėmis. Štai viena jų nukrenta. Ar dėl to nesustos laikas mūsų imperijoje?
