Naktinės kelionės autobusu didžiausias privalumas – tas, kad taupai laiką ir pinigus: atvykęs turi visą gražią dieną. Būtų maloniau keliauti traukiniu, bet Rail Baltica dar teks palaukti. Tiesą sakant, turėjau tris dienas ir dvi naktis susipažinti su Estijos sostine, kuri pažįstama ir drauge nepažįstama. Mieste su draugu Liubartu lankiausi prieš pat mūsų šalims atkuriant nepriklausomybę – tuomet važiavome traukiniu.
Be to, su estais nuolat tenka susidurti tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Maža to, su Estija nuolat esame lyginami, ypač ekonomikos srityje. Klausimas – kodėl lyginama vien ekonomika, o ne, tarkim, laimingumo indeksas arba kūrybinės veiklos? Manau, laimingumas ir kūrybingumas – neatsiejami, nors turtingumas ir vartotojiškumas laimingesniais nedaro.
Kelionė lėktuvu Talino nepriartina, jei autobuse galime rašyti ir miegoti. Rašyti apie miestus ir sapnuoti jų vėliavas. Beje, vėliava reiškė ir karinį dalinį, kurio raiti ar pėsti kariai turėjo telktis žygiuodami ir kovodami po ja. Paryčiais stotyje sutikau Zenoną Norkų, kuris, matyt, išlipo iš to paties autobuso. Po mūsų trumpo pokalbio Zenonas, susikūprinęs po dvigubai didesne kuprine nei mano, nugurino ieškoti LDK imperijos pėdsakų.
Pirmasis pėdsakas iškilo bendraujant su gide. Kaip ir kiekviename aplankytame mieste, susiradau nemokamą ekskursiją, kurios pradžia – prie Informacijos centro senamiestyje. Mums, turistams iš įvairių šalių, gidė uždavė, mano galva, porą elementarių klausimų.
Vienas jų – kiek Estijoje gyventojų? Mano atsakymas „milijonas“, pasirodo, neteisingas, nes jų čia milijonas ir trys šimtai tūkstančių. Kaip patyriau iš gidės reakcijos, tie trys šimtai tūkstančių vaidina esminį vaidmenį. Mano atsakymas į klausimą „kokios šalys buvo okupavusios Estiją“ taip pat buvo neišsamus, nes paminėjau tik Daniją, Švediją, Rusiją ir Vokietiją, bet nepaminėjau... Lietuvos. Tuo metu neišsiaiškinau estų požiūrio į Livonijos riterius ir vokiečių kolonistus.
Viena, be vokiečių, suleidusių čia šaknis nuo XIII a., nebūtų ir Talino senamiesčio, estų tautos pasididžiavimo. Kita, valdančiųjų kaita buvo nutautinimo atsvara ir tautinio judėjimo dingstis. Panašūs procesai vyko ir kitose kaimyninėse šalyse, įskaitant Suomiją, Latviją ir Lietuvą.
Estija yra ta ašis, kurioje Vidurio Europa pasisuka į Šiaurės Europą. Taigi čia, kaip ir kitose Baltijos šalyse, susitinka bent trys regionai: Baltijos, Vidurio Europos ir Šiaurės Europos. Kalbant apie Rytų Europą, manau, ji baigiasi ties Baltijos šalių rytine siena. Apie tai byloja istorija, religija, apskritai kultūra – Talinas tai liudija.
Gidė papasakojo stebėtiną istoriją apie danų išsilaipinimą šioje vietoje 1219 m. Danus su vasalais užgriuvo estai iš penkių skirtingų pusių, tad netikėtai užklupti riteriai pakriko. Vienas vyskupas, palaikytas karaliumi, buvo nužudytas, o kitas nelyginant Mozė meldėsi iškėlęs rankas, kol vyko kautynės.
Tuomet atvykėliai susitelkė. Kai vyskupas pavargęs nuleido rankas, estai persvėrė mūšio eigą savo naudai. Tada danguje pasirodė raudona su baltu kryžiumi vėliava. Tai buvo ženklas danų vasalams vendams staigiai kontratakuoti. Tada riteriai persigrupavo ir sutriuškino estus. Ši istorija – apie du svarbius įvykius: sostinės įkūrimą ir danų vėliavos Danebrogo atsiradimą.
Stebėtina ne tai, kad danguje plaikstėsi vėliava – virš Talino jų plaikstėsi daugybė. Stebėtina tai, kad estai pasirinko Talino, reiškiančio „danų miestą“, pavadinimą savo sostinei vietoj daugiau ar mažiau estiško (ar suomiško) Revelio. Paradoksas ir tas, kad estų sostinė atsiranda įveikus estus. Ar mums svarbiausi dalykai atsiranda įveikus mus? Ar tolimos šalys ir miestai turi įveikti mus, kad bylotume apie juos, o jų pakraščiuose – apie save?
Po danų 1346 m. virš miesto suplevėsuoja Teutonų, kiek vėliau – Livonijos ordinų vėliavos, nuo 1561 m. – Švedijos, o nuo 1710 m. – Rusijos imperijos vėliavos, nuo 1918 m. – nepriklausomos Estijos, nuo 1940 m. ir nuo 1944 m. – Sovietų Sąjungos, nuo 1944 m. – nacių, o nuo 1991 m. – vėl nepriklausomos Estijos vėliavos.
Be jų, galima prisiminti Hanzos sąjungos vėliavą nuo 1285 m. ir Olimpinę vėliavą 1980 m. Stokholmo istorijos muziejuje mačiau daug žemėlapių su Estija kaip Švedijos dalimi. LDK, daug kartų didesnė valstybė ir Švedijos varžovė, tokio dėmesio nenusipelnė. Ar Švediją domina tik tai, kas liudija jos buvusios imperijos didybę?
Talino kortelė – geras „švediškas stalas“. Už dvidešimt eurų gali visą parą ne tik važinėti nemokamai miesto transportu, bet ir lankyti muziejus. Palyginimui – tokio „švediško stalo“ nesiūlo net Stokholmas, kurio dvigubai brangesnė kortelė suteikia tik nuolaidas ir tai ne visuose muziejuose (pvz., Vazos muziejuje už viso galeono reginį reikia mokėti pilną kainą).
Tiesa, Stokholme kai kurie muziejai nemokami. Po ekskursijos ir po apsilankymo Talino universitete jau pirmą popietę aplankiau kelis senamiesčio muziejus, o vakare nuvažiavau prie dviejų vienas šalia kito esančių dailiųjų menų muziejų – Kadriorgo, buvusių Petro I rūmų, ir Kumu, šiuolaikinio meno muziejaus. Kaip minėjau kitur, nepraleidžiu progos apžiūrėti modernaus meno, ypač jei jis įspūdingos architektūros pastate, koks yra Taline.
Kadangi jau buvo vėlu, pirmą vakarą tik pavaikščiojau parkuose prie muziejų ir padariau savo mankštą, kurią kai kurie praeiviai net išmaniame Taline nemokšiškai vadina joga.
Abiejuose muziejuose apsilankiau kitą dieną. Po jų nuvažiavau į Piritos botanikos sodą ir pakilau į šalia esantį televizijos bokštą. Nors lijo ir pūtė stiprus vėjas, nuo bokšto drąsuoliai šokinėjo prisirišę gumomis. Klausiau savęs – gal čia žiūriu filmą? Grįždamas pakeliui aplankiau istorijos ir kino muziejus.
Apie tai, kad Estija – jūrų valstybė, liudija ne tik keltų linijos, bet ir Jūrų muziejus, įrengtas buvusiame jūrų lėktuvų uoste. Muziejaus pasididžiavimas – XX a. 4 dešimtmečio povandeninis karo laivas Lembit. Kitas vertas dėmesio laivas – ledlaužis Suur Tõll – prišvartuotas šalia, atviroje įlankoje. Tai didžiausias išlikęs prieškarinis (pastatytas 1914 m.) ledlaužis, bylojantis apie bandymą įveikti atšiaurią gamtą. Sugyvenimui su gamta skirtas kitas – Atviro oro – muziejus, Skanseno arba Rumšiškių atitikmuo.
Talino senamiestį sudaro trys dalys: Aukštutinis miestas (Toompea), valdžios (kieno ji bebūtų) centras, vokiečių (Hanzos) miestas ir estų miestas. Panašiai Vilniuje pilių ir valdžios vidurį Šventaragio slėnyje supo Vokiečių (katalikų), Rusų (stačiatikių) ir Pagonių (lietuvių) papilės. Aukštutiniame mieste stūkso Tompėjos bokštas su estų vėliava, šalia – klasicistinis parlamento pastatas ir puošnus Aleksandro Neviškio soboras, o kiek toliau – kukli liuteronų katedra.
Jei pavyksta prasibrauti pro turistus, vienoje iš apžvalginių aikštelių atsiveria Talino vaizdas. Žvelgiant į miestą drauge iškyla atviros, inovatyvios, verslios, kūrybingos ir drąsios Estijos vaizdas. Apie tai byloja ne tik visame pasaulyje naudojama estų sukurta programėlė Skype, bet ir čia esantis NATO kibernetinės gynybos centras bei galimybė balsuoti internetu.
Atvirumą liudija ir keturi milijonai turistų, kasmet apsilankančių Taline. Iš jų vien keltais atplaukia per pusę milijono. Palyginkime – Vilniuje kasmet apsilanko vos pusantro milijono svečių. Tiesa, abu minėti skaičiai, kaip ir mano kelionė į Taliną, – priešpandeminio laikotarpio.
Kitas atvirumo aspektas – įspūdingi pinigų „plovimo“ mastai Talino bankuose. Kaip šiame atvirumo vajuje paaiškinti buvimą trečdalio Talino gyventojų, kuriems uždaryti Estijos pilietybės vartai? Pandemija mums parodė ne tik informacinių technologijų svarbą, bet ir būtinybę derinti atvirumą su uždarumu, kūrybinių paskatų ieškant savo regione, savo šalyje, savo šeimoje ir savo namuose. Ar Karlo R. Popperio atviros visuomenės idėja paseno?
Jei ne, ji mažų mažiausiai perėjo į kitą klodą su miesto sienomis, gynybiniais bokštais ir tapatumo pavidalais vietoj „išplautų“ globalių kontūrų.
Atskirai norėčiau paminėti ne Šv. Olafo su aukščiausiu bokštu, bet Šv. Mikalojaus bažnyčią (Niguliste kirik) žemutiniame mieste. Kaip ir seniausia Vilniaus bažnyčia tokiu pat pavadinimu, ji statyta vokiečių. Talino bažnyčia pastatyta šimtmečiu anksčiau, kaip tvirtovė su šaudymo angomis ir priebėgomis miestiečiams. Nors per reformaciją bažnyčia nebuvo nusiaubta įpylus lydyto švino į spyną, sovietai bombarduodami miestą 1944 m. ją beveik visiškai sugriovė – teišliko vienas altorius.
Sovietmečiu bažnyčia buvo atstatinėjama beveik trisdešimt metų. Kaip sužinojau iš gidės, sunkiausia buvo rasti dingstį atstatymui. Vienintelė tikusi Maskvai paskirtis – Ateizmo muziejus (toks pat Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios likimas). Bažnyčia garsi savo meno kūriniu – didžiule XV a. tapyta Bernto Notke’ės drobe Mirties šokis.
Čia pavaizduoti popiežius, karalius, vyskupai ir kiti didžiūnai, šokdinami giltinių. Mirties tema neatsitiktinė, okupantams keičiant vieniems kitus, kai karus lydi badas ir maras. Neatsitiktinė ir ateizmo tema bene labiausiai sekuliarizuotoje šalia Čekijos Europos šalyje.
Koks ryšys tarp verslumo, protestantizmo, sekuliarumo ir inovatyvumo? Protestantiškos etikos ir verslumo santykį kažkada nagrinėjo Weberis, kurio didžiausias žinovas Lietuvoje – Norkus. Vis dėlto Estijos pavyzdys rodo, kad sąryšių grandinė be pastarųjų dviejų elementų nepilna.
Prie šios grandinės galima pridurti dar penktą grandį – šiaurietiškumą. Kas dėl šeštos grandies – socializmo – jis kaip tik nebūdingas šiuolaikinei Estijai, skirtingai nei Skandinavijos šalims. Kaip ir kitose Baltijos šalyse, matyt, tai nulėmė primesta socializmo parodija, diktatūrą pridengus rūpinimosi visuomene idėja.
Socializmas su žmogišku veidu paskutinį kartą buvo nužudytas Prahoje 1968 m. Teliko socializmas su giltinės grimasa, kuri dar ilgai šmėžuos Baltijos tautoms. Nors Lietuva davė mažiausiai keturis šventuosius rusų stačiatikiams ir daug lietuvių valdovų rusėnų žemėse priėmė stačiatikybę, dabartinis lietuvis stačiatikis skamba kaip prieštaravimas.
To nepasakysi apie estą ar suomį stačiatikį. Stačiatikybė Estijoje – protestantų susilpnėjusio religinio įtrauktumo ar polinkio socialinėms naujovėms padarinys? O gal stačiatikybė buvo tas švinas, kuris neleido nusiaubti krašto, kaip buvo nusiaubta Lietuva po dviejų sukilimų prieš carinę priespaudą?
Ar sekuliarumas sietinas su didesniu verslumu ir inovatyvumu, atkritus daugeliui tabu? Vis dėlto ką reiškia lietuvių masinė katalikybė, Lietuvai pirmaujant pagal savižudžių skaičių pasaulyje? Estijos fone iškyla ir skandinavų prieštaravimai tarp verslumo ir socialinės politikos: jei Ikea ir kitos kompanijos išgenamos iš Švedijos dėl didelių mokesčių, kas finansuoja plačią socialinę paramą?
Prieš išvažiuodamas iš Talino trečios dienos vakarą aplankiau netoli Baltijos traukinių stoties (Balti jaam) esantį kūrybinį miestą su išpieštais fasadais. Kažkas panašaus, tik mažesniu mastu ir su mažiau atvirų vietų lankytojams, randasi Vilniaus Sapiegų parke. Talino kūrybiniame mieste yra ir Fotografiska – fotografijos galerija, skirta išskirtiniams pasaulio fotografams. Greičiausiai tai švedų idėjos eksportas – panaši galerija tokiu pat pavadinimu yra Stokholme.
