Negaliu kitaip pradėti pasakoti apie Romą kaip palengva prie jos artėdamas iš apylinkių, iš dviejų miestelių – Tivolio ir Orvjeto – pusės. Galbūt tai leis pažvelgti kitaip į miestą, kur vis tiek sueina visi mūsų keliai.
Pradėsiu nuo labiau nutolusio Orvjeto (it. Orvieto), seno etruskų miesto (urbs vetus) tarp Florencijos ir Romos. Tai miestas ant stačios kalvos, kuri ilgai buvo neprieinama netgi romėnams, pasklidusiems po etruskų apylinkes. Vėliau čia slėpdavosi popiežiai nuo savo priešų, kurių didžiausias visada būdavo šv. Romos imperijos imperatorius.
Verta prisiminti, kad Šventoji Romos imperija nebuvo nei šventa, nei Romos. Ar tą patį galima pasakyti apie karinguosius popiežius, kurie čia slėpdavosi įsivėlę į karinius konfliktus su kaimynais? Ar popiežių ir imperatorių priešiškumas neišplaukia iš jų varžymosi dėl tos pačios – žemės, ne dangaus – karalystės?
Etruskai ir sabinai suvaidino svarbų vaidmenį formuojantis bei stiprėjant romėnų valstybei. Legendiniam Romului reikėjo stiprių ir karingų kaimynų etruskų, kad kovodamas su jais stiprėtų pats – prisiminkime Toynbee’io iššūkio ir atsako teoriją. Kas dėl sabinų ir ypač sabinių, tai – kita istorija, apie kurią dar pakalbėsiu priartėjęs prie Romos.
Kaip minėjau, popiežių ir Orvjeto santykis – ypatingas. Jis apima visą skalę nuo meilės ieškant prieglobsčio iki neapykantos skelbiant interdiktą. Neatsitiktinai ant Orvjeto kalvos, pavaduojančios Romos kalvas, yra net trys popiežiaus rūmai. Tai, kad trūko vandens, privertė popiežių XVI a. pastatydinti inžinerinį stebuklą šv. Patriko šulinį (Pozzo di S. Patrizio).
Šiame didžiuliame 62 m gylio šulinyje aplink ertmę su arkinėmis angomis įrengta dviguba spiralė mulų su vandeniu vienpusiam eismui. Ten, kur gelmės, airių šventasis sušmėžuoja neatsitiktinai. Pasak kito pasakojimo, Airijoje yra ola, kurią šv. Patrikas rodydavo pagonims kaip skaistyklos įrodymą. Kitaip tariant, akivaizdu, kad gyvendami esame ties prarajos riba.
Atsivėrusi gelmė – ir griūties, irimo, skilimo ženklas. Popiežiams iškeitus Romą į Orvjetą, tai žymi suirutę ir bažnyčioje, kai „dangaus“ karalystės sostas perkeliamas į Avinjoną, o vienu metu pasiskelbia du ir net trys vienas su kitu kariaujantys popiežiai.
Šulinio sienoje įmūryta lentelė su lotynišku užrašu romėnų šriftu Quod natura munimento inviderat industria adiecit – „Prie to, ką gamta šykščiai tiekia, prisideda pramonė“. Apie pramonės laimėjimus liudija ir įrengtas keltuvas, kuriuo gali pasikelti į senąjį miestą.
Apžiūrėjus šulinį laukia tiek antžeminis, tiek požeminis Orvjetas. Pirmajame yra katedra, etruskų akropolio liekanos, minėti popiežiaus rūmai, muziejus su daugybe išlikusių etruskų daiktų, San Giovenale bažnyčia, pastatyta 1004 m. Būta čia ir vieno seniausių Europos universitetų (studium generale), kuriame dėstė šv. Tomas Akvinietis. Miesto galvos rūmuose (Palazzo del Capitano del Popolo) du kartus per dieną skambėdavo varpas kviesdamas studentus mokytis į apatinį rūmų aukštą.
Požeminė dalis tai – tuneliai ir labirintai su galerijomis, laiptais, šuliniais, karjerais, talpyklomis, nišomis ir balandžių laktomis. Šis požemių pasaulis, pradėtas kurti ieškojusių vandens etruskų, leido jiems išlaikyti net dvejus metus trukusias romėnų apgultis. Vandens talpyklos, malūnai ir viduramžiais įkurtos balandžių veisyklos – tai vis žmogaus pramonės liudijimai. Drauge tai liudijimai apie baugias gelmes, į kurias galime prasibrauti nenumanydami to, kiek tai sugriaus gamtą ir mūsų pasaulį. Vaikščiodamas po šias gelmes vis dairiausi – gal už kampo šmėkštels etruskas?
Kalbant apie kitą etruskų miestą Tivolį, pirmoji nuoroda į Romą yra miestelio pavadinimas, kurio lotyniška versija Tibur skamba panašiai kaip pagrindinė Romos upė Tibras. Tibur – didvyrio Tiburno eponimas, panašiai Platono akademija – didvyrio Akademo eponimas.
Ar turime akademijas ir akademikus, mokslui didvyriškai tiesiant kelią mūsų pažangai? Turint omenyje hidronimų seniausią, giliausią ir, pridursiu, vandeningiausią kilmę, Tiburnas gavo vardą iš Tibro, o ne atvirkščiai. Beje, Tibras Tivolyje neteka, vien jo intakas, tiksliau, intakė Anienė.
Miestelis įsikūręs prie krioklio, sabinei Anienei ištekant iš Sabinų kalnų. Neatsitiktinai čia stovi ir popiežiaus Villa Gregoriana. Jei Orvjete vandens nuolat trūko, Tivolyje – jo perteklius. Kaip matysime, Romoje vanduo taip pat vaidina ypatingą vaidmenį.
Kai studijuodamas filosofiją mokiausi lotynų kalbos, vienas įsimintiniausių skaitinių iš Elementa latina buvo romėnų istoriko Livijaus pasakojimas apie sabinių pagrobimą. Kaip pramuštgalvių gaujos vadas, Romulas suprato, kad jo bendrija neturi ateities be šeimų ir palikuonių.
Drauge tai – dermės ir stabilumo, atsveriančio nutrūktgalviškumą poreikis. Vyrai su šeimine patirtimi galėtų pasakyti ir kitaip – jiems nuolat reikia buksinimo ir net žmonų riksmų, kad jie judėtų pirmyn. Taigi romėnai sugalvojo gudrybę. Kadangi aplink gyvenantys sabinai netekino savo dukterų už nutrūktgalvių romėnų, šie surengė Neptūno festivalį – tokį Klaipėdos Jūros šventės atitikmenį.
Festivalio metu Romului davus signalą mojuojamu apsiaustu, buvo pagrobtos sabinės, o jas lydėję vyrai gavo į kailį. Visos pagrobtos sabinės, išskyrus vienintelę Hersiliją, buvo nekaltos. Ši, kaip vienintelė ir išskirtinė, atiteko Romului, vedusiam ją.
Vėliau visi, kvailesni už Romulą, vyrai buvo kankinami klausimo – ar jauna ir nekalta žmona geresnė už vyresnę ir patyrusią? Po kurio laiko įžeistiems sabinams įsiveržus į Romą, Hersilija juos įtikino nekariauti ir susitarti dėl taikos. Taip išmintinga patyrusi moteris leido užaugti tautai, valdžiusiai pasaulį tūkstantį metų.
Šią istoriją iliustruoja daugybė meno kūrinių. Ar ši istorija mus taip jaudina dėl slaptų poteksčių užvaldyti moterį? O gal atvirkščiai, tai byloja apie mūsų baimę, kad kitaip moterys nepakankamai užvaldys mus? Paminėtini Nicolas Poussino, Peterio Pauliaus Rubenso, Jacques-Louis Davido, Edgaro Degas, Pablo Picaso darbai, skirti šiai temai. Vis dėlto man didžiausią įspūdį daro Giambolognos skulptūra Florencijos Sinjorijos aikštėje (Piazza della Signoria).
Tivolis – senas romėnų kurortas su vilomis, įskaitant imperatoriaus Adriano vilą. Vestos šventyklos, žvelgiančios į krioklį, liekanos – dar viena nuoroda į Romą, kurios forume taip pat yra Vestos šventyklos su vaidilučių kurstyta šventąja ugnimi griuvėsiai.
Beje, daugybė žmonių mano, kad Romos forumas, šimtmečius puoselėtas tiek respublikos, tiek imperijos, sugriautas germanams siaubiant Romą 476 m., kurie ir laikomi Vakarų Romos imperijos žlugimo metais. Atrodo, jei žlunga Roma, griūna ir jos politinis, religinis bei juridinis centras. Ir aš taip maniau, kol A. Alberto knygoje Viena diena senovės Romoje neperskaičiau apie didesnius barbarus.
Keli popiežiai – jie vis šmėžuoja mano pasakojime – pasistengė, kad neliktų šių religinių ir apskritai kultūrinių konkurentų iš praeities. Forumo didybės liudininko Michelangelo protestai nepadėjo nei dėl jo nutapytų nuogybių uždangstymo Siksto koplyčioje, nei dėl amžinojo miesto apnuoginimo šluojant antikinį palikimą.
Didžiausio masto popiežių vykdytos statybos sutapo su forumo didžiausio masto griovimu XV–XVI a.: statyboms naudotos forumo medžiagos.
Tivolis – ir poetų miestas, kuriame Horacijus, Katulas bei Stacijus kūrė savo eiles. Vis dėlto didžiausia įžymybė – Villa d’Este, pastatydinta kardinolo Ippolito II d’Este 1550 m. Ją galima pavadinti vandens vila. Niekur kitur nesu matęs tokio vandens siautulio, trykštant fontanams ir čiurlenant upeliams iš vienos grotos į kitą.
Nors Roma nėra prie jūros, vanduo – šio miesto pradas. Turiu omenyje ne tik Tibrą ir tiltus (pirmiausia antikinius Ponte dei Quattro Capi, Ponte Cestio, Ponte Sant'Angelo, Ponte Milvio ir Ponte Nomentano, pastarasis – per Anienę), bet ir akviadukus bei fontanus (Trevi, Tritono, Keturių upių, šv. Petro aikštės, Ispanų aikštės), be kurių Roma neįsivaizduojama. Praktiškiems romėnams akviadukais atvestas iš kalnų vanduo užtikrino ne tik gyvybę, bet ir sveikatą.
Didžiulės viešos pirtys (termos) buvo ne tik kasdienės prausimosi, mankštinimosi ir skaitymo, bet ir filosofinių disputų bei bendravimo vietos, kur buvo sprendžiami svarbūs reikalai užkandžiaujant ir geriant vyną. Ar vanduo, teikiantis gyvybę ir sveikatą, taip pat užmaršina nusinešdamas į praeitį svarbius dalykus?
Prieš tęsdamas pasakojimą apie Romą, stabtelsiu prie paskutinio imperatoriaus Romulo Augusto. Kyla klausimas – kaip ir kodėl žlunga tūkstantmetė imperija? Krenta į akis paskutinio imperatoriaus vardų sutapimas su pirmojo Romos valdovo ir pirmojo imperatoriaus vardais.
Ar per jo vienerių metų valdymo laikotarpį prabėgo visas imperijos gyvenimas? Kitas krentantis į akis dalykas – jaunas amžius: jį karūnavo penkiolikmetį, jo tėvui Orestui nuvertus Julijų Nepą. Ar ši jauno imperatoriaus ir senos imperijos asimetrija bylojo apie naujus laikus formuojantis jaunoms Europos tautoms, įskaitant italų?
Romos imperijos žlugimo priežastys – charakteringos: išdavystės (Orestas buvo Nepo paskirtas generolas), savanaudiškumas (tiek Oresto, tiek jo germanų kariaunos), valstybinio tapatumo praradimas (po Vakarų ir Rytų imperijų skilimo) ir nenoras aukotis už prarastą tėvynę (žaidėjai – nebe romėnai, o barbarai abejose pusėse). Jei vėl žlugs mūsų valstybė (o ji žlugo ne kartą), veiksniai, matyt, bus panašūs.
Dabar Roma yra dviguba – Italijos ir Vatikano – sostinė. Ar ji dar vis pasaulio sostinė (caput mundi) ir ar amžinasis miestas (urbs aeterna)? Pasaulio sostinės vardą ji išlaikė dėl joje esančios mažiausios pasaulio valstybės, kurios autoritetą pripažįsta viso pasaulio katalikai. Tai yra amžinasis miestas pirmiausia dėl daugybės paminklų, kurie išliko nepaisant barbarų, siaubusių miestą visais amžiais.
Koliziejus, skirtingai nei kai kas mano, buvo pastatytas ne krikščionims kankinti. Jis pradėtas statydinti Vespasiano 72 m. ir baigtas Tito 80 m. Nuožmiausiai krikščionis persekiojo jų pirmtakas Neronas, kai Koliziejaus dar nebuvo. Vis dėlto čia žuvo daugybė žmonių, pavyzdžiui, Trajanui švenčiant pergalę po žygių Dakijoje (dabartinėje Rumunijoje ir Moldovoje). Dakija – trumpiausiai (mažiau nei du šimtus metų) romėnų valdytas ir romanizuotas kraštas.
Tarnaudamas Sovietų (nesenas romėnų imperijos atitikmuo?) armijoje pagarbiai žvelgdavau į aukštus juodbruvus rudaakius moldavus, romėnų palikuonis. Mano lotynų ir graikų kalbų mokytojas Kazimieras Eigminas pasakodavo, kaip jis lankydamasis Moldovoje sijodavo romanų kalbos žodžius iš rusiškų keiksmažodžių pelų. Grįžkime prie Kolizijaus – ar masinės pramogos (ypač nemokamos, kokios buvo čia) ne mažesnis valstybės ramstis nei teisė ar religija?
Ar sutapimas, kad Koliziejuje uždraudus žiaurias pramogas žlunga ir Roma? VIII a., kai Koliziejus dar nebuvo nukentėjęs nuo žemės drebėjimo, anglų vienuolis ir poetas Bedė lotyniškai rašė: Quandiu stabit coliseus, stabit et Roma / Quando cadit coliseus, cadet et Roma / Quando cadet Roma, cadet et mundus (Kol stovi Koliziejus, stovi ir Roma; / Koliziejui sugriuvus, sugrius ir Roma; / Sugriuvus Romai, sužlugs ir pasaulis). Tai todėl ši pramogų arena – šalia forumo su teisingumo rūmais ir šventyklomis? Pramogos – šventas reikalas.
Panteonas, arba visų dievų šventovė, – tai, kas mus pasiekė iš antikos beveik nepaliesta. Lieka atviras klausimas: kas padėjo šventovei išlikti – visi dievai ar šv. Marija su kankiniais, kurių vardu ji vadinama nuo VII a. pradžios? Tai didžiausias iš romėniško betono suskliaustas statinys, žymintis statybų technologinę revoliuciją, antikoje išradus šią sudėtinę medžiagą iš vulkaninių pelenų (ekologiško cemento) ir kalkių.
Galime palyginti: šiuolaikinis betonas paprastai apskaičiuojamas 50 metų, o romėnai jį „apskaičiuodavo“ amžinybei. Antai bangolaužiai, statyti prieš 2000 metų, nerodo jokių irimo žymių skirtingai nei šiuolaikiniai. Ilgai išsilaikė ir garsieji romėnų keliai, vėliau pasitarnavę šv. Pauliui ir kitiems apaštalams skleisti krikščionybę.
Panteono kupolas statytas taip, kad apgaubtų 43,3 m rutulį. Tai 146 romėnų pėdos. Gal šis skaičius ir reiškė kažką svarbaus, bet tikrai ne metus iki pabaigos. Roma turi būti amžina.
Konstantino triumfo arka man primena apie šį šventąjį, kuris kelią į valdžią skynėsi ginklu, o į mūšius su savo konkurentais dėl imperatoriaus valdžios žygiuodavo apsiginklavęs tuo metu keistais X ir P ženklais ant šalmo. Savo priešų atžvilgiu jis įsteigė damnatio memoriae (užmaršties) instituciją, kurią sėkmingai taikė vėlesnės imperijos, įskaitant Sovietų. Konstantinas myriop pasmerkė ne tik savo nugalėtus priešininkus, bet ir savo vyriausiąjį sūnų, t. y. imperijos paveldėtoją Krispą bei pastarojo pamotę savo žmoną Faustą. Šią teko gyvą išvirti vandenyje.
Pasak vienos iš versijų, jie buvo pasmerkti dėl kraujomaišos tarp jųdviejų, pasak kitos, dėl Krispo mirties kaltos intrigos Faustos, kuri buvo už tai žiauriai nubausta. Atrodo, Konstantinas turėjo drastiškai tramdyti tiek visą imperiją, tiek savo giminę. Galbūt tai nedidelė naujos – krikščioniškos – epochos kaina? Drauge – naujos pax romana, pabaigus su augustų ir cezarių bendravaldyste, kaina. Kitaip tariant, amžinybės pažado kaina.
Ispaniški laiptai iš Ispanų aikštės link renesansiškos Trinità dei Monti bažnyčios man primena tiek antikinės civilizacijos centrų (ne tik Romos, bet ir Atėnų) kalvas, tiek mūsų pastangas pasiekti šią (savo?) civilizaciją.
Romos vertikalės – ne tik septynios kalvos su bažnyčiomis ant daugelio jų. Vertikalės – ir kolonos bei obeliskai. Paminėtinos bent dvi kolonos: Trajano su šv. Petru viršuje vietoj viduramžiais dingusio imperatoriaus ir Marko Aurelijaus. Abi jos – su vaizdiniais pasakojimais, lipančiais aukštyn spirale link savo didvyrių. Tikėtina, šv. Petras ir išgelbėjo Trajano koloną nuo sunaikinimo, t.y. panaudojimo „geresniems“ tikslams.
Kaip ir Orvjetas, Roma turi savo požemių pasaulį. Paminėtinos dvi šio pasaulio pusės: Vatikano nekropolis ir ankstyvųjų krikščionių katakombos. Antrosios liudija apie krikščionių užguitumą, jiems spraudžiantis po žeme. Pirmasis – apie krikščionybės apoteozę, popiežiams iškilmingai atgulus Dievo valstybės mirusiųjų mieste. Kas yra viskas ir kas yra niekas šiame mieste? O kaip dėl pažadėtos amžinybės?
Šio pasakojimo apie Romą pabaigoje kyla keli klausimai. Kas yra pažanga žlungant imperijoms, o žmonėms pamirštant ne tik technologijas (kaip antai betonavimą), bet ir gyvenimo būdą (kaip antai kasdienį prausimąsi)? Ar turime nuolat griauti, kad statytume? Kokia pažanga pramogų atžvilgiu – jas vis didinti ir aštrinti? O gal pažanga – mūsų keiksmažodis, kuris nieko nebepasako, nebent padeda palaikyti pokalbį?
