Kartu su skulptoriais kūrė poetai Alis Balbierius, Arūnas Balna, Edmundas Atkočiūnas, Loreta Liutkutė bei kompozitorės Vilija Radvilė ir Agnė Mažulienė. Jau penktąjį kartą vykusį tarptautinį smėlio skulptūrų simpoziumą „Kuršininkų žemė“ organizavusi Juodkrantės bendruomenė šiemet susidūrė su savotišku iššūkiu: medžiagos skulptūroms kurti trūkumu.
Kūriniams netinka mūsų pajūrio smėlis, nes jis – kvarcinis, birus, todėl prieš penketą ir ketvertą metų buvo vežama žaliava (apie 40 tonų) iš Klaipėdos rajone esančių karjerų. Kaskart naudojamas tas pats smėlis, kuris persijojamas, tačiau dalis žaliavos išsibarsto.
Organizatoriams šiemet teko kreiptis į karjero valdytojus, bet paaiškėjo, kad tokio smėlio, koks reikalingas simpoziumui, nebuvo, todėl vienam iš menininkų teko lukterėti, kol savo darbus pabaigs kolegos ir bus galima panaudoti likusį smėlį.
Pabaigtos skulptūros yra apipurškiamos klijų ir vandens mišiniu, todėl pasidengia savotiška plėvele, sustingsta ir gali stovėti iki pat pirmųjų šalnų. Šioms pakandus, kūriniai pradeda byrėti ir būna pašalinami.
Prieš keletą dienų pabaigtos kurti kelių metrų aukščio smėlio skulptūros susilaukia didžiulio praeivių dėmesio: vieni skuba fotografuotis, kiti – bandyti įminti, ką konkretus kūrėjas norėjo įprasminti.
Juodkrantės bendruomenės pirmininkė Sanda Berletaitė „Vakarų ekspresui“ teigė, jog temas skulptūroms kurti galėjo pasirinkti patys menininkai.
„Svarbiausia sąlyga – kūriniai turi būti tiesiogiai susiję su Kuršių nerija, jos istorija, mitologija ir kt. Tad galima išvysti pačias įvairiausias skulptūras – nuo vadinamojo Juodkrantės lobio gintaro amuletų motyvų iki abstraktesnių vaizdinių“, – teigė ji.
Pėdinant nuo prieplaukos priešais Liudviko Rėzos kultūros centrą pietų link pasitinka viena gražiausių ir įdomiausių skulptūrų – kauniečio Tautvilo Povilionio „Kuršiukas“. Vienoje jos pusėje stovi berniukas su gobtuvu, o jo šonuose stūkso prisiglaudę du stilizuoti žmogeliukai. Ne bet kokie – pavaizduotos garsiosios XIX a. aptikto vadinamojo Juodkrantės lobio antropomorfinės figūros (originalai – akmens amžiaus gintaro amuletai, saugomi Vokietijos muziejuje). Tai – savotiška sąsaja su pirmaisiais Kuršių nerijos gyventojais prieš 5 tūkst. metų ir šių laikų žmogumi.
Toliau pasitinka įmantri svečio iš Nyderlandų Karalystės (Hagos miesto) Lucaso Bruggemanno sukurta „Gintaro pilis“. Tai – aliuzija į puikiai visiems žinomą legendą bei Maironio baladę apie deivės Jūratės ir mirtingojo Kastyčio meilę bei Perkūno rūstybę. Baltų griausmo dievas, supykęs dėl neleistinų meilės saitų, žaibų lietumi sugriovė Baltijos dugne stūksojusią gintarinę Jūratės pilį, o jos skeveldras iki šiol išmeta bangos. Olandas širdutėje išraižė ir skandinaviškas vikingų runas, kurių prasmė lieka paslaptimi.
Už smėlio pilies – klaipėdiečio Gintauto Survilos stilizuota Neringos skulptūra: menininkas ilgą milžinės kasą „paslėpė“ po šaligatvio plytelėmis ir „ištraukė“ ten, kur švyturys (pagal vieną iš legendos versijų Neringą veda Ventės pilies kunigaikštis).
„Prieplauka“. Tai – šilutiškio Andriaus Sirtauto kūrinys, patiksiantis kačių mylėtojams. Ant smėlio knechto ir prie jo menininkas patupdė miaukles.
Latvis Kristaps Andersons iš Rygos sukūrė skulptūrą, pavadintą „Miško dvasia“: motyvu pasirinkta vėją pučianti, o gal ūbaujanti būtybė. Galima įžvelgti ir kuršiškos lankinės segės motyvą.
Bene ilgiausiai praeiviai apžiūrinėja uteniškio Povilo Šorio kūrinį, pavadintą „Protėvis“. Didžiulė plaštaka griebia apačioje esančius žvejų tinklus, o virš rankos į dangų kyla kuršininkams būdingų antkapių krikštų kalvelė. Tokiu būdu savotiškai atspindėta vietinių žmonių nuolatinė kova su stichijomis, smėlio audromis, primenant užpustytus kaimus ir jau mirusius žmones, kurie turėjo išgyventi gamtos gaivalų akivaizdoje.
