– Šarūnai, kaip apskritai susidomėjote Černobyliu?
– Man visuomet patiko domėtis karo istorija, o Černobylio zonoje buvo objektų, kuriuos norėjau pamatyti. Galiausiai pasidariau vietų, kurias noriu pamatyti, sąrašą ir jį nusiunčiau ukrainiečių agentūroms, kurios organizuoja turus po Černobylio zoną. Tas sąrašas buvo išbraukytas, o man atsakyta, kad daugelio objektų pamatyti negalima, jie nelankomi.
Nepavykus susitarti nusprendžiau važiuoti ten su vienu lietuviu, kuris organizuodavo keliones, bet tuomet Ukrainoje prasidėjo karas ir kelionė buvo atidėta. Po kiek laiko į zoną nuvykau pusiau nelegaliai, dalį zonos perėjau per savaitę.
Nusiunčiau paraišką zoną prižiūrinčiai administracijai, kad noriu vesti ekskursijas, o man pasiūlė Lietuvoje surinkti grupę žmonių ir esą bus galima dirbti kaip kelionių organizatoriui.
Taigi prieš kelerius metus socialiniame tinkle pasiteiravau, kas iš lietuvių nori vykti kartu. Atsirado dar septyni tokie bepročiai, su kuriais pirmą kartą čia apsilankėme.
Vėliau dar kelis kartus važiavau susipažinti su administracija, lydinčiais pareigūnais, su kuriais vėliau pradėjau dirbti. Dabar būtų neapdairu nepasinaudoti galimybe organizuoti ekskursijas, kai yra tiek daug norinčių važiuoti pamatyti Černobylio.
– Turbūt ir ukrainiečiai patenkinti, kad atvežate žmonių. Kaip jie vertina jūsų ekskursijas?
– Zonos administracijai nuo to nei šilta, nei šalta. Jų alga nuo to nepriklauso – tai nėra privati įstaiga, o valstybinė įmonė, priklausanti Ekologijos ir gamtos išteklių ministerijai.
Kuo daugiau žmonių atvyksta į zoną – tuo jiems daugiau darbo.
– Ar padaugėjo ekskursijų po garsiojo serialo apie Černobylio katastrofą?
– Serialas, žinoma, turėjo įtakos susidomėjimui, kilo sujudimas pasauliniu mastu, gerokai išaugo turistų srautai. Per mėnesį zonoje anksčiau apsilankydavo keli šimtai žmonių, o pasirodžius serialui 2019 metais vien savaitgaliais atvykdavo beveik po 2 tūkstančius.
Dabar tas susidomėjimas šiek tiek atslūgo, bet vis tiek srautai gana dideli. Taigi kaip prekės ženklas Černobylis yra išpopuliarintas, o Lietuvoje, jei nebūčiau tiek įdirbio padaręs, gal ir nebūtų tiek daug norinčių ten vykti. Dabar pažiūri tuos mano žygius ir rašo, kad taip pat norėtų nuvykti.
– Kaip Černobyliu domisi mūsų kaimynai latviai, lenkai?
– Latviai taip pat važiuoja, bet negausiai, o estų per metus gal tik du mikroautobusai nuvyksta. Tuo metu lenkų ten labai daug. Matyti, kad didžiausias srautas atvyksta iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Čekijos ir Lietuvos.
– Ar jūsų neieško Ukrainos teisėsauga dėl minėtų nelegalių žygių?
– Iš tiesų buvo konfliktas dėl vieno nelegalaus žygio, kai jis pasirodė viešumoje. Bet vėliau pasikeitė zonos administracija ir naujai atėjusiems neberūpėjo, kas buvo prieš kelerius metus. 2016 metų žygį tik dabar išleidau į eterį, nes buvo nemalonus pokalbis su administracija.
Tiesa, 2017 metais buvome padarę pažeidimą ir jau kitą dieną sulaukiau dėl to skambučio. Todėl dabar mažiau viešinu, ką veikiame.
– Bet nenubaudė?
– Per tiek metų jau susiklostė tokie santykiai, kad nebaudžia žmonių, su kuriais sėdi prie vieno stalo.
– Ar jums pačiam dar yra ką pamatyti Černobylio zonoje, kurioje buvote tiek kartų?
– Dar tikrai nesu visko pamatęs, su turistinėmis grupėmis maršrutai būna tie patys ir nedaug galima nuo jų nukrypti. Čia esu buvęs visais metų laikais, o zonos teritorija labai didelė – vien tik Ukrainoje 2600 kvadratinių kilometrų, o dar Baltarusijoje ji siekia 2100 kvadratinių kilometrų. Černobylio zonos teritorija – kaip maža valstybė. Monaką gali greičiau apžiūrėti nei šią teritoriją.
Tiesa, Baltarusijos zonoje iki 2017-ųjų buvo uždaryti lankymai, į ją nebuvo įmanoma patekti, o aš buvau pirmas civilis, nemokslininkas, turistiniais tikslais patekęs į Černobylio zoną Baltarusijos pusėje. Bet ten yra gerokai mažesni srautai, nes nėra didelių objektų, apleisto miesto, elektrinės. Joje – tik nedideli kaimai, miesteliai, tad nelabai įdomu važiuoti.
Kita vertus, ten nėra turistų praminti takai, galima pamatyti laukinių žvėrių. Stumbrus galima šerti iš rankų, nes patys ateina ir nebijo žmonių. Keliasdešimt metrų atstumu esame sutikę ir vilkų.
Na, o ekskursijos, į kurią vykstame mikroautobusais, metu aplankome Černobylio miestą, „Duga“ anteną, Pripetės miestą, smulkesnius objektus.
Taip pat nuvažiuojame į kaimą, aplankome technikos kapines, pamatome reaktoriaus aušinimo kaminus, nebaigtus statyti reaktorius ir kitus objektus.
– Kaip, jūsų akimis, keičiasi Černobylis?
– Keičiasi labai stipriai. Pirmiausia teritoriją natūraliai keičia gamta, nieko nepadarysi, ar žmonės būtų, ar ne, viskas auga. Keičiasi ir dėl to, kad Černobylio zonoje nuolat vykdomi likvidavimo darbai, ji tampa saugesnė, atsiranda dideli miškų kirtimai.
Pernai buvo kilę didžiausi zonos istorijoje gaisrai, per kuriuos sudegė 30 kaimų, pionierių stovyklos, kiti objektai, net turistiniai.
Be to, gerokai išaugo turistų srautai, pristatyta daug lauko tualetų, suvenyrų kioskų, kontrolės postas tapo skaitmenizuotas, yra išminti takai, sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros. Maža to, Pripetėje ant stogo iškelta 4G ryšio antena. Miestas vaiduoklis, 35 metus niekas negyvena, bet 4G internetas veikia.
Taigi tie pokyčiai pastebimi ir vienus jie džiugina, kitus – liūdina, nes vis dėlto žmonės atvažiuoja pažiūrėti įvykusios apokalipsės, o ne suvenyrų kioskų.
2019-ųjų vasarą savaitgaliais susirinkdavo po 2 tūkstančius žmonių. Ekskursijos Pripetės mieste baigdavosi 17 valandą prie apžvalgos rato, tuomet čia būdavo tiek žmonių, kad Vilniaus centras atrodydavo liūdniau.
– Ar ši teritorija kada nors vėl bus apgyvendinta? Kalbama, kad Černobylio atskirties zonoje – 30 kilometrų spinduliu apsauginėje teritorijoje – žmonėms bus nesaugu gyventi dar tūkstančius metų.
– Reikia turėti omenyje, kad Ukraina yra labai didelė valstybė, o gyventojų tankis – labai mažas.
Šioje šalyje yra daugybė nenaudojamų žemės plotų, o Černobylio zona užima gal 1 procentą tos nenaudojamos teritorijos Ukrainoje. Taigi net nėra poreikio ką nors daryti.
Taip, mokslininkai teigia, jog bus galima gyventi tik po milijono metų, bet žmonės, atsikraustę savavališkai, jau gyvena. Pastarąjį dešimtmetį administracija kalba, kad zonos plotą reikia mažinti ir kad bus palikta maždaug pusė viso dydžio, koks yra dabar.
Kas laukia kitos dalies? Manoma, kad reikės mažiau prižiūrėti ir saugoti, be to, laisvoje teritorijoje planuojama statyti saulės ir vėjo jėgaines, panaudoti šią teritoriją ūkio poreikiams.
Zonos administracijos Leidimų skyriaus vadovo atlyginimas yra 1 tūkstantis JAV dolerių (823 eurai), o jo kasmėnesinis priedas – 10 tūkstančių JAV dolerių (8235 eurai).
Taigi jam, matyt, visai nesinori, kad zona būtų sumažinta, o teritorijos pritaikytos civilizacijai. Yra ir nemažai interesų kovų. Bet teritorijos jau nusiplovusios. Žinoma, radioaktyviosios medžiagos skyla labai ilgai, tačiau lietus nuplauna į gruntą ir jos yra po žeme.
Reikėtų žemę kasti bent 10–12 centimetrų. Pavojingų vietų yra, bet dauguma jų jau švarios. Be to, vyksta likvidacijos darbai, užterštas gruntas nukasamas ir vežamas į kapinynus.
– Kai tiek kartų buvote Černobylyje, ar nesijaudinate dėl savo sveikatos?
– Visur yra natūralus gamtinis radiacinis fonas, o trumpa radiacinė apšvita nėra pavojinga sveikatai, jei tai yra išorinė radiacija. Černobylio zonoje visą dieną būnant ekskursijoje mano kaupiamasis dozimetras jos sukaupia panašiai tiek, kiek sukaupiu skrisdamas vieną valandą lėktuvu iš Vilniaus į Londoną.
Per metus į zoną nuvažiuoju 10–12 kartų, o štai į Tokiją skridau 9 valandas, atgal – 11 valandų. Taigi faktiškai per dvejus metus Černobylio zonoje negavau tiek radiacijos, kiek per vieną kelionę į Tokiją.
– Ar jums yra tekę sutikti buvusių vietos gyventojų, patyrusių tragediją?
– Turiu pažįstamų, kurie tuo metu ten gyveno, buvo iškeldinti ir dabar dirba zonoje. Mano geras bičiulis – buvęs vienas Pripetės miesto milicijos viršininkų, sprogimo metu stovėjęs šalia elektrinės, o vėliau paskirtas visos zonos milicijos komendantu, vienu didžiausių viršininkų. Jis papasakoja istorijų, bet kiekvienas tragediją išgyveno skirtingai.
Štai kaimo žmonėms viskas atrodo kaip baisi tragedija, ypač tiems, kurie ten gyveno ištisomis kartomis, o vėliau buvo iškeldinti. Jiems atrodo, kad sugriuvo pasaulis.
Tuo metu pats Pripetės miestas gyvavo tik 16 metų, o pirmieji buvo statybininkai, kurie vėliau po statybų išsikraustė. Žinoma, Pripetė tuomet buvo vienas geriausių miestų Sovietų Sąjungoje – atlyginimai dideli, miestas jaunas, patogus. Nors Černobylio elektrinės sprogimas buvo baisi nelaimė, nukentėjo arba mirė nuo radiacijos daug žmonių, tragedijos burbulas nemažai yra ir išpūstas.
– Lietuviai su nerimu dairosi į Astravą, nors mūsų mokslininkai ramino, kad dabar visiškai kitokia reaktorių konstrukcija ir didžiausia grėsmė avarijos atveju esą būtų vandens telkinių tarša. Ką jūs manote apie Astravo atominę elektrinę?
– Po Černobylio reaktoriai buvo modernizuoti, įdiegtos naujos papildomos saugos sistemos ir sako, kad tokia avarija yra neįmanoma. Bet tada irgi sakė, kad neįmanoma. Renkamės tikėti mokslu, bet laikas parodo, kad mokslas neretai kalba nesąmones.
Aš kritiškai žiūriu į tokius pareiškimus. Vėlgi reikia turėti omenyje, kas statė tą elektrinę. Granata seife yra nepavojinga, bet jei ją duodi beždžionei, gali būti itin pavojinga.
Taip ir dėl Astravo elektrinės – ji dar nebuvo paleista, o buvo įvykę keli incidentai, pats reaktorius avariniu būdu tris kartus stabdytas dar prieš paleidžiant dirbti. Ta elektrinė – tikrai didelė bėda.
Įdomiausia tai, kad po kiekvieno incidento Astrave lietuviai puola pirkti dozimetrų.
