Tai kaip gi kvepia šaltis; ir koks jis būdavo mūsų krašte? Ogi toks: smarkus, piktas, didis, stiprus, skaudus, spiginamas, peršus, pasiutiškas, neiškenčiamas! Sakoma: „O šaltis – net treška, net skyla žemė“. Ilgesnėje žiemos kelionėje: „šaltis akis merkia“, „šaltis dvasią ima“, „šaltis riečia į ožio ragą“. Žmogus tada skundžiasi: „Sušalau į šunį, į varlę, kaip žvirblis ant virbyno, brrr...“. Žiemos kelionėms kaimo žmonės kitados pindavosi didžiulius šiaudinius batus. Įdomus kupiškėnų pastebėjimas: kuriais tai metais užėjo toks šaltis, kad net bažnyčios varpas apledijo.
Labai didelis šaltis vadinamas speigu arba speiguliu. Nuo jo „ausys raitosi“, „auštant, saulei tekant tvoros pauška (sproginėja)“. Apie užšalusius langus kaime taip pasakys: „langai užspeigėjo“. Kalbos tėvas Jonas Jablonskis poliarinius ratus siūlė lietuviškai vadinti speigiračiais. O pats didžiausias šaltis – tai speigspirgis. Tada nosies laukan neiškiši!
Šaltis, beje, net karą gali laimėti. Patarlė sako: „Sušalo kaip prancūzas prie Maskvos“, arba „Kaip vokietis prie Stalingrado“. Taigi šaltis vertas generolo antpečių. Bet šalčiu galima ir keiktelti: „Kad tave šaltis!“. Ir pajuokti tinginį: „Tik nesušalk ant pečiaus su kailiniais“. Betgi: „Šaltis gydo tinginius“.
Na kai jau šaltis pradeda mažėti, tai, sakoma, jis „plyšta, sprogsta, krinta“, tada būna „atsimetęs, atpuolęs, atsileidęs, atlyžęs“. Viename iš senųjų lietuviškų kalendorių aprašytas toks liaudiškas tikėjimas, kad šaltis nusprogs, jeigu kas nors, nuvažiavęs į miestelį, suskaičiuos dvylika nuplikusių vyriškių. Tik neaišku, kaip atskirti gatvėje, kuris yra nuplikęs ir kuris – dar ne...
Kaip kaime seniau spėdavo žiemos oro permainas, atlydžius ar šalčio protrūkius? Iš eketės vanduo išsilieja – prieš šaltį. Vakare žarijos krosnyje užsiplieskia – prieš šaltį. Ir langinės taip keistai girgžda šalčiams ateinant. Raudoni stulpai rytmetį prie saulės – bus šaltis. Vištos kutenasi prieš šaltį. Ateinančio speigo požymis – varnos, sutūpusios pačiose medžių viršūnėse. O zylės ir kiti smulkūs paukšteliai tada vis būriuojasi apie namus, lenda į pastoges.
Jeigu akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, tikrai bus atodrėkis. Kiti jo požymiai tokie: katė pro langą žiūri, šuo sniegą ėda arba jame voliojasi, varnos eketėje maudosi. Jeigu aplink mėnulį didelis ratas, oras keisis po trijų dienų, jeigu mažas – jau rytoj.
Apkalbėjus mūsiškį šaltį, žinotina, kad žemiausia temperatūra Žemėje buvo užregistruota 2013 m. birželio 21 d. Antarktidoje, ant kalno, vadinamo Fudzi kupolu. Tai buvo -91,2 oC. Kur ten lietuviškam šalčiui, tik – 42,9°C. Tiek termometras rodė 1956 m. vasario 1 d. Utenoje. Mūsiškis – šalčiukas, šalteliukas, ir tiek... O žemyninėje Europoje žemiausia temperatūra užfiksuota Švedijoje 1999 m, tai -52,6 °C . Tiesa Grenlandijoje būta ir minus 66 °C. Tokiame šaltyje žmogaus balsas labai toli girdisi, net keleto kilometrų atstumu, o iškvėpti garai bematant virsta šerkšnu ir kabo ore iki 15 minučių; tada lengva matyti, kas kur būtų nuėjęs.
Sibiras paprastai mums asocijuojasi su labai rūsčiomis žiemomis. Jakutijoje įsikūrusi Oimiakono elnių augintojų gyvenvietė, kurioje apie 500 gyventojų – bene pati šalčiausia Žemės rutulyje. Štai 2013 m. ten užfiksuotas – 71 °C speigas, na ir šiemet jau buvo -62 °C. Yra mokykla, kuri užsidaro, termometro stulpeliui nukritus žemiau -52 laipsnių. Tokios klimato ypatybės darosi įdomios ekstremalių pojūčių mėgėjams. Žiemą į Oimiakoną atvažiuoja turistų, norinčių patirti tokią oro temperatūrą ir nusifotografuoti su apšerkšnijusiomis blakstienomis. O vienas iš lietuvių keliautojų ten ruošiasi nuvykti motociklu!
Kita Jakutijos gyvenvietė Verchojanskas pagarsėjo didžiausiomis oro temperatūros „žirklėmis“ tarp vasaros ir žiemos, jos siekia 107,1 °C. Štai ką reiškia kontinentinis klimatas!
O apie sniegą lietuvių kalba žodinga. Kuomet smarkiai sninga, tai „drebia, drėpina, sneigėja, krinta ubago kąsniais“, o smulkiomis sniego kruopomis „birena, birsnoja, snaiguriuoja“. Snaigės – tai sniego žvaigždutės, snaiguolės, sniegelės, sniegulės. Mėnesienoje blizga spinguolės; tada takas po kojomis gurgžda tarsi „vyturiai giedotų ar čiurkštų“. Pusnys dar vadinamos pūtiniais, vėjapūtomis, vėputėmis, ruzgais. Kai pūga įsisiautėja, „tai dangus su žeme maišosi, velniai veselioja“. Ir pernykštis sniegas būna, jei kas jo ima ir pasigenda ...
Labai įdomiai sniegą įvardija šiaurės tautelių žmonės: eskimai, čiukčiai, nganasanai. Pasirodo, jų kalbose nėra bendrinio žodžio sniegas. Tačiau šie žmonės turi per 20 žodžių įvairioms sniego atmainoms pavadinti, išreikšti tai, ką mes nusakome būdvardžiais: birus, purus, lipnus, kristalinis ir kt. Šiaurės tautelių kalbose tai visiškai atskiri, skirtingų šaknų žodžiai. Iš to galima spręsti, kaip kartu su kalba rutuliojosi žmogaus mąstymas, kildamas nuo konkretybės į apibendrinimus, abstrakčias sąvokas. O žodis sniegas skamba labai panašiai visose indoeuropietiškos kilmės tautų kalbose. Taigi tolimoji jų protėvynė buvo ne šiltieji kraštai, o rūstoko, permainingo klimato žemė, iš kur tikriausiai ir snieguotos kalnų viršūnės matyti. Ir jau visiškai neaišku, kokios priežastys privertė pirmuosius žmones patraukti iš gimtojo Afrikos lopšio patraukti į šiaurėje plytinčią Euroaziją, ten rungiantis su atšiauresne gamta kurti savąsias kultūras...
Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
