„Tautai, kuri taip mėgsta grybauti, šie pietų Lietuvoje esantys Dzūkijos nacionalinio parko miškai turi ypatingą žavesį. Vos už valandos kelio automobiliu nuo sostinės Vilniaus esantis didžiausias Lietuvoje parkas apaugęs tankiais pušynais, slepia išsiplėtusį juodalksnyną ir pelkių gobeleną. Tai saugoma vieta, kurioje yra stulbinanti valgomųjų grybų gausa ir įvairovė.
Grybavimas čia jau seniai tapo kertiniu vietinio gyvenimo pagrindu, o ši praktika, kadaise buvusi būtinybė, o dabar mėgstama pramoga, per amžius formavo regiono gyvenimo įpročius, virtuvę ir ekonomiką“, – rašė Harry Taylor.
Jis pridūrė, kad čia auga apie 300 valgomų grybų rūšių, o čia atvyksta ne tik lietuviai, bet ir grybavimo entuziastai iš viso pasaulio.
H.Taylor priminė, kad unikali parko kompozicija atsirado iš prieš tūkstančius metų tirpusių ledynų palikto smėlio. Pašnekovas ir žurnalisto gidas T.Baltušis taip pat paaiškino, kad būtent todėl grybavimas ir tapo toks svarbus dzūkams.
„Tai grybų rojus, tačiau dėl smėlingo, nederlingo dirvožemio čia buvo neįmanoma užsiimti žemdirbyste. Galime auginti tik kelias kultūras, todėl pagrindinis maisto ir pajamų šaltinis visada buvo miškas. Šimtmečius šeimos medžiojo, rinko uogas ir grybus, kurie ne tik teikė pragyvenimo šaltinį, bet ir leido parduoti miško gėrybes aplinkiniams regionams“, – pasakojo T.Baltušis.
T.Baltušis taip pat juokavo apie dzūkų slaptas grybavimo vietas.
„Ir, žinoma, kiekvienas vietinis gyventojas savo mėgstamiausias grybavimo vietas laiko paslaptyje. Jei ko nors Dzūkijoje paklaustumėte, kur rasti grybų, jie tiesiog atsakytų „Miške“, – kalbėjo T.Baltušis.
Žurnalistas taip pat pastebėjo, kad dzūkai mėgsta ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje, lengvai toksiškais laikomus grybus – kelmučius ar briedžiukus.
Autorius minėjo ir grybų panaudojimą lietuvių mėgiamuose patiekaluose – kugelyje, cepelinuose, grybų sriuboje.
