„Naikinti Sosnovskio barštį iškasant, kol jis dar neaukštas, nedidelis – draugiškiausias aplinkai ir efektyviausias metodas, nes teisingai iškasus šį augalą jis neataugs. Šį būdą geriausia naudoti, kai negalima naudoti kitų, pavyzdžiui, saugant gamtines vertybes ar šalia vandens telkinių. Kai šis invazinis augalas išplitęs didesniame plote efektyviausia jį naikinti purškiant, taikant agrotechnines priemones arba derinant minėtus metodus“, – aiškina Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnioji patarėja Laura Janulaitienė.
Lietuvoje Sosnovskio barštis paplitęs maždaug 5 tūkst. ha teritorijoje, gausiausiai Rytų ir Pietų Lietuvoje. Auga dirvonuose, pievose, pamiškėse, krūmynuose, prie vandens telkinių, miškuose auga negausiai, nes tai atvirų vietų augalas. Jo sąžalynų galima pamatyti ir urbanizuotose teritorijose prie apleistų pastatų, sandėlių, buvusiose pramoninėse zonose ar netvarkomuose žemės ūkio plotuose, taip pat jis plinta su pervežamu gruntu tiesiant kelius.
Ką reikia žinoti prieš naikinant Sosnovskio barščius?
Labai svarbu teisingai atpažinti Sosnovskio barščius, ypač jaunus augalus, nesupainioti jų su kitomis rūšimis. Pirmų metų šio invazinio augalo lapeliai iš pradžių būna nesuskaidyti, o vėliau įgyja būdingą lapų formą, pagal kurią juos galima atskirti – tampa plunksniškais, stambiai dantytais kraštais. Stiebas briaunotas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais.
Sosnovskio barštis turi būti iškasamas arba naikinamas naudojant chemines priemones, kol yra nedidelis, užaugęs iki 20–30 cm aukščio, t. y. anksti pavasarį – nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio, priklausomai nuo to, kada prasideda šių augalų vegetacija. Tik tada pasiekiama didžiausio efektyvumo.
Sosnovskio barštis turi stiprią šaknų sistemą, net jaunų augalų šaknys ilgos, plačiai išsišakojusios, auga gana giliai. Kasant svarbu nenukirsti šaknies per aukštai, nes Sosnovskio barštis gali vėl ataugti. Iškasus Sosnovskio barštį, jo augimo vietą reikia užlyginti, sutrypti, kad dirvožemio paviršius būtų išlygintas ir toje vietoje galėtų atsikurti vietinės augalų rūšys.
Kuo mažesnis šis invazinis augalas, tuo saugiau jį naikinti. Antžeminės Sosnovskio barščio dalys kaupia furanokumariną, medžiagą, kuri patekusi ant odos gali sukelti nudegimus primenančią reakciją, susidaro sunkiai gyjančios pūslės, žaizdos. Rizika ypač padidėja saulėtomis dienomis.
Todėl prieš kasant, purškiant ar kitaip naikinant Sosnovskio barštį reikia pasirūpinti apsaugos priemonėmis: užsimauti ilgesnes gumines pirštines, vilkėti drabužius ilgomis rankovėmis, ilgas kelnes, užsidėti akinius. Patartina rankoves sukišti į pirštines, o kelnes – į kojines ar batus, kad neliktų atviros odos. Dirbant negalima liesti veido, akių, kitų neapsaugotų kūno vietų nešvariomis rankomis. Ypač reikia saugoti vaikus, augintinius, nes jie žaisdami gali paliesti ar nusiskinti šio augalo lapų, žiedų, iš stiebų pasidaryti dūdeles, lazdas.
Iškastus ar išrautus jaunus Sosnovskio barščius rekomenduojama kompostuoti arba šalinti kartu su kitomis žaliosiomis atliekomis – išvežti į žaliųjų atliekų aikšteles ar sukrauti į greta atliekų konteinerių sudėtus specialius krepšius, skirtus žaliosioms atliekoms. Šis metodas netinka, kai jie jau yra subrandinę sėklas. Tuomet juos reikėtų išvežti į pavojingų atliekų aikštelę ar kompostuojant įsitinkinti, kad sėklos nesudygs.
Sosnovskio barštis šienaujamas tik siekiant sustabdyti plitimą sėklomis, kai nėra kito tinkamo būdo arba jis derinamas su kitomis rekomenduojamomis kontrolės priemonėmis. Šienaujamo augalo žiedai neturi būti pradėję brandinti sėklų, nes ir nupjovus Sosnovskio barštį iš savo vidinių resursų jis gali subrandinti sėklas ir taip toliau plisti.
Remiantis moksliniais duomenimis, tik šienaujant Sosnovskio barščio naikinimas gali užtrukti ir iki 12 metų. Šis augalas kaupia medžiagas iki sužydėjimo 4–5 metus, po to žydi, išbarsto sėklas ir tada nunyksta. Todėl tik šienaujant jis išlieka gyvybingas, stengiasi atauginti nupjautą antžeminę dalį, sužydėti ir „pratęsti savo giminę“ išbarstydamas sėklas.
