Mokslininkė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre tyrinėja vabzdžių įvairovę. Kaip pati sako, nors jie mums asocijuojasi su kažkuo neigiamu, teigiamos vabzdžių funkcijos gamtoje tai nepalyginamai atsveria. Nariuotakojai (gausiausia ir didžiausia jų grupė – vabzdžiai) ekosistemoje sudaro didžiausią biomasę, todėl privalome juos saugoti ir gerbti. „Reikia suprasti – jei jie išnyks, mums bus labai blogai“, – priduria ji.
Su prof. V. Podėniene pasikalbėjome apie gamtos išsaugojimo svarbą, kaip kiekvienas galėtume prie to prisidėti ir vabzdžių vaidmenį ekosistemoje.
– Jūsų moksliniai interesai – vabzdžiai, gyvenantys negyvoje medienoje, vabzdžių taksonomija ir biologinė jų įvairovė. Gal galite papasakoti, kaip susidomėjote šiomis temomis?
– Tai, kad būsiu biologe, žinojau nuo 12 metų, nes visada yra tokių žmonių, kurie labai anksti atranda save ir žino, ko nori. Aš esu vienas jų. Iki dabar savo veiklą vykdau labai kryptingai. Esu kilusi iš provincijos, o ten žmonės turi galimybę dažniau susidurti su gyvąja gamta iš arti. Todėl, paprastai, nelieka jai abejingi.
Kaip juokauju, mano pirmoji meilė buvo augalai, ir dabar dar juos visai neblogai pažįstu. Bet, įstojus į universitetą, sutikau savo vyrą, kolegą [dr. Sigitas Podėnas – aut. past.], kuris tuo metu jau tyrinėjo vabzdžius.
Jis mane užkrėtė vabzdžių virusu. Dabar esame tandemas, kartu dirbame, mūsų šeimos specializacija yra vabzdžių tyrimai ir mes, kaip kolegos, dirbame su ta pačia vabzdžių grupe. Tik jis dirba su suaugusiais vabzdžiais, aš – su lervomis, bet dirbame kartu, tyrimus vykdome kartu, tai ir mūsų pokalbiai per pusryčius apie tai būna (juokiasi).
Gyvoji gamta yra kažkas nuostabaus. Nieko įdomesnio ir svarbesnio negali būti, kaip palikti šitą planetą bent jau tokią, kaip ją radome, jei ne geresnę.
– Kodėl tiriate būtent lervas, o ne suaugusius vabzdžius?
– Suaugę vabzdžiai yra labai lengvai pagaunami. Užtenka turėti labai paprastus įrankius, kaip entomologinį tinkliuką, kuriuo pamojuoji ir sugauni vabzdžius. Suaugėlio stadija vabzdžiui yra palyginti trumpa. O lervos stadijoje vabzdys praleidžia beveik visą savo gyvenimą.
Paprastai, lerva gyvena pasislėpusi, todėl ją surasti yra labai sudėtinga. Kai matome skraidantį vabzdį, kartais net supratimo neturime, kaip jo lerva atrodo ir kur ji gali gyventi. Tai vien jau surasti ją yra didžiulis iššūkis.
Mokslininkai pastebėjo, kad lervos išlaiko požymius, kurie yra labai svarbūs grupės filogenijai – tai yra, tikriesiems giminystės ryšiams tarp grupės parodyti. Su suaugėliais dirba labai daug mokslininkų, o su lervomis – vienetai.
Praktiškai viskas, ką aš randu, yra nauja mokslui, nes mano tiriamoje vabzdžių grupėje nėra labai daug specialistų. Be to, šiuo metu beveik visi jie dirba su suaugusiais vabzdžiais.
Anksčiau, kai surasdavau lervą, bandydavau ją auginti iki suaugėlio stadijos ir tada susieti su konkrečia rūšimi, nes lerva labai skiriasi nuo suaugėlio – atrodo kaip kirminukas. Norint nustatyti, kokios rūšies lervą turi, reikia turėti ir suaugėlį. Dabar mums gyvenimas labai stipriai palengvėjo, nes atsirado molekuliniai metodai. Pasidarome suaugėlių ir lervų DNR sekų biblioteką, tada galime palyginti, pamatyti, koks suaugėlis sutampa su kokia lerva, ir nustatyti lervos rūšį.
Lervos yra naudojamos ir kaip bioindikatoriai. Jei pasidomėtumėte, pavyzdžiui, kas yra vandens bioindikatoriai, pamatytumėte, kad nemaža dalis jų yra vabzdžių lervos. Kai kurios jų gali parodyti, kokia yra vandens telkinio būklė. Cheminiai tyrimai parodo momentinę būklę, o bioindikatoriai atskleidžia, kas iš tikrųjų vyksta su tuo vandens telkiniu per ilgesnį laiką. Pavyzdžiui, jei mažėja deguonies, iš tokio telkinio pirmiausiai pasitraukia rūšys, kurioms dėl įvairių priežasčių reikalingas didesnis deguonies kiekis. Tai – tik vienas pavyzdys, kodėl reikia pažinti vabzdžius dar lervinėse stadijose ir kodėl reikia sužinoti, kas gyvena konkrečioje teritorijoje ar vandens telkinyje.
Miškai visada buvo mano mėgstamiausia gamtos dalis. Man pačios gražiausios vietos Lietuvoje yra drėgni miškai, eglynai, juodalksnynai su pelkėmis. Lietuvoje tokiose vietose yra pati gražiausia gamta ir didžiausia biologinė įvairovė. Todėl matydama, kas darosi su Lietuvos miškų kirtimais… Tikriausiai, nėra nei vieno logiškai mąstančio žmogaus, kuris pasakytų, kad viskas su tuo gerai, kad miškus naudojame tvariai, kad paliksime juos ir ateities kartoms.
Dėl meilės miškams susidomėjau ir negyvoje medienoje gyvenančiais vabzdžiais. Tik pradėjus domėtis šia sritimi, mane nustebino, kad su negyva mediena susiję vabzdžiai Lietuvos miškuose beveik netyrinėti. Vabzdžiai – gausiausia organizmų grupė pasaulyje (Lietuvoje taip pat), jų rūšių skaičiai, palyginus su kitomis organizmų grupėmis, nepalyginamai didesni.
Pavyzdžiui, grupė, kurią aš tyrinėju, vadinasi dvisparniai. Lietuvoje turime apie 5 tūkst. jų rūšių, kai augalų rūšių skaičius pas mus nesiekia ir 1,5 tūkst. Dėl tyrimų ir žinių trūkumo, nežinome, kas pas mus gyvena medienoje, kokioms rūšims grėstų visiškas išnykimas, kertant miškus ar keičiantis miško sudėčiai.
– Apie miškus dar pakalbėsime, nes palietėte labai įdomią temą. Paminėjote, kad vabzdžiai yra kaip bioindikatoriai to, kas, pavyzdžiui, vyksta vandenyje. Jūsų nuomone, ką dar turėtų kiekvienas žinoti apie vabzdžių bioįvairovės svarbą mums?
– Turėtume žinoti, kad Dievas myli įvairovę. Įvairovė yra amortizatorius, kuris mums gali padėti išvengti nepageidaujamų pokyčių, kurie, be abejo, vyks keičiantis klimatui. Saugodami aplinką, kartu, žinoma, ir vabzdžius, iš tikrųjų saugome save, nes gyvybės mes nesunaikinsime – ji bus net ir mums išnykus. Mes saugome aplinką tam, kad galėtume joje patys gyventi.
Vabzdžius įsivaizduojame tokius, kurie kanda, zvimbia – jie erzina...
– Na, tarsi parazitai…
– Taip, tokie nemalonūs gyviai. Tačiau turėtume žinoti, kad esame absoliučiai priklausomi nuo teigiamų vabzdžių funkcijų. Jos yra nepalyginamai didesnės ir svarbesnės nei jų veikla, kuri mums nėra maloni. Vabzdžiai yra apdulkintojai, maisto medžiagų perdirbinėtojai, itin svarbi maisto grandinės dalis.
Mes, žmonės, privalome suprasti, kad esame tos pačios ekosistemos dalis, ir mums galioja tie patys dėsniai. O vabzdžiai savo gausumu, savo biomase, yra numeris vienas tarp gyvūnų sausumos ekosistemoje. Turime gerbti, saugoti ir vertinti tai, kas yra aplinkoje. Reikia suprasti – jei jie išnyks, mums bus labai blogai.
– Kartais tikrai atrodo, kad žmonės galvoja, kad esame evoliucijos viršūnėje, o ne gamtos dalimi. Niokodami gamtą, niokojame ir patys save, sąlygas, kurios tinkamos mūsų rūšiai. Juk nebus taip, kad rūšys aplink mus miršta, o mes gyvename lyg niekur nieko.
– Vienareikšmiškai. Gal trūksta įtaigių ir argumentuotų mokslininkų pasisakymų viešumoje. Viešoje erdvėje dažniau matomi mokslo populiarintojai, bet galbūt reikėtų ir mokslininkams daugiau įsitraukti į šitą sritį. Ir, pavyzdžiui, aiškinti tokį paprastą dalyką, kad veja prie jūsų kiemo ar miestuose neturi būti absoliučiai žalia visais metų laikais, visada nupjauta, vos keli centimetrai nuo žemės, be jokios kitos žolytės, kurias piktžolėmis vadiname. Mums yra suformuotas neteisingas supratimas, kas yra gražu. Gražu turėtų būti tai, kas yra sveika ir naudinga.
– Savo karjerą pašventėte vabzdžių bioįvairovei. Kas jus, kaip mokslininkę, labiausiai nustebino, ką sužinojote apie vabzdžius ir jų gyvenimą?
– Visą gyvenimą dirbu su viena vabzdžių grupe. Mane labai nustebino, kad ta grupė, kurią vadiname ilgakojais uodais, tam tikrose ekosistemose gali būti pagrindinė mitybinė bazė tiek žuvims, tiek paukščiams.
Neseniai teko dalyvauti Montanos valstijoje (JAV) vykusiame tyrime, kuriame mokslininkai nustatė, kad pagrindinis plėšrių dieninių ir naktinių paukščių maisto objektas, pasirodo, yra ilgakojai uodai (skraidantys suaugėliai). Pavyzdžiui, kai kurių plėšrių paukščių rūšių patelių ir jauniklių meniu vos ne 80 proc. sudaro ilgakojai uodai.
Labai nustebino pamatytas vaizdas Mongolijoje: kuo aukščiau kyli į kalnus, tuo upėse daugiau ilgakojų uodų lervų. Kai kuriose vietose mano tiriama grupė sudarė absoliutinę daugumą zoobentoso biomasės. Šios lervos tampa pagrindiniu to regiono žuvų (ir ne tik žuvų) maistu.
Ilgakojai uodai mums nieko blogo nedaro (jų suaugėliai nesimaitina), bet jų nevertiname, o jie tokie svarbūs…
– Dabar dar sugrįžkime prie jūsų tyrimų apie negyvoje medienoje gyvenančius vabzdžius. Norėčiau daugiau sužinoti, kuo jie yra svarbūs mūsų gamtos ekosistemai?
– Gyvename miškų zonoje. Jei nevykdytume ūkinės veiklos, nepraeitų nei 50–60 metų, ir visa mūsų teritorija būtų apaugusi mišku. Žemės ūkis pakeitė mūsų kraštovaizdį, augaliją ir pas mus atėjo rūšys, kurios nėra įprastos mūsų regionui.
Natūralu, kad turime didesnę negyvuose medžiuose gyvenančių (vadinamų saproksilinių) vabzdžių įvairovę. Kai pradėjome vykdyti tyrimus, nustebome kokia ta įvairovė milžiniška. Mūsų tyrimai nėra didelės apimties (4 tyrimo vietos, 6 medžių rūšys), bet vien saproksilinių vabalų surinkome virš 450 rūšių.
Nustebino tai, kad labai daug suradome rūšių, kurių nesitikėjome surasti (nėra tipiški negyvos medienos gyventojai). Radome daug rūšių, kurios Lietuvoje registruotos pirmą kartą. Tai patvirtina mūsų hipotezę, kad vabzdžių, susijusių su negyva mediena, įvairovė Lietuvoje tikrai labai didelė. Skaičiuojame, kad iš visų vabzdžių rūšių, 30–50 proc. yra tų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su negyva mediena.
– Kalbate apie lapuočių ar spygliuočių medieną?
– Mes spygliuočių medienos netyrėme, pasirinkome lapuočius, nes iš mokslinių tyrimų kitose šalyse žinojome, kad lapuočių medienoje gyvena didesnė įvairovė vabzdžių. Spygliuočiai medžiai turi sakus, kurie ne kiekvienam vabzdžiui yra, kaip sakoma, įkandami. Pavyzdžiui, toks menkavertis medis, kaip drebulė, net malkoms nelabai tinkamas, yra vienas iš biologinei įvairovei vertingiausių medžių. Drebulėje gyvena milžiniška įvairovė ir vabalų, ir dvisparnių, ir kitų vabzdžių.
– Pakalbėkim apie miškų kirtimą. Kaip vertinate miškų kirtimą, kuris dabar visuomenėje susilaukia labai daug dėmesio?
– Tam, kad vabzdžiai saproksilai galėtų gyventi aplinkoje, kad jų miškuose būtų, reikia įvairių suirimo stadijų negyvos medienos. Negyva mediena yra jų maistas, slėptuvė, vystymosi vieta ir pan. Kad vabzdžiai medienoje galėtų gyventi, reikalingas tam tikras medienos diametras. Tai viena iš didžiausių Lietuvos miškų problemų – po kirtimų mūsų miškai labai švariai išvalomi ir nepaliekama pakankamai didelio diametro medienos, kuri reikalinga vabzdžiams vystytis.
Mažų šakelių yra pilna, bet jose gyvena tik grybai, bakterijos, kerpės ir kiti itin smulkūs organizmai. Vabzdžiams tokios šakelės yra netinkamos gyventi – jos per greitai suyra, greitai išdžiūva, greitai atšąla, greitai sušyla. Tam, kad vabzdžiai galėtų gyventi ir negyvą medį paversti dirvožemiu per n metų, reikia didesnio diametro medienos.
Lietuvoje masiškai vykdomi plyni kirtimai, aplinkui lieka mažai subrendusių miškų, o dauguma saproksilinių vabzdžių gyvena ten, kur miškai yra vyresnio amžiaus. Ne jaunuolynuose, o ten, kur subrendę miškai ir yra įvairesnio diametro ir suirimo laipsnio negyvos medienos.
– Dažniausiai plyni miškų kirtimai teisinami, kad reikia medžius apsaugoti nuo tipografo. Ar jie puola visus medžius?
– Tik egles. Jie puola gyvas, bet nusilpusias egles. Kai iškertami nudžiūvę medžiai, juose tipografo jau nebūna. Kai tipografas valgo eglę, ji atrodo dar gyva. Mažytės tipografo lervutės suvalgo vidinę eglės žievės dalį, todėl medis ir išdžiūsta. Kita didžiulė problema, kad eglė greičiausiai trauksis iš Lietuvos, todėl, kad pas mus yra per sausa, per karšta. Tai yra borealinių miškų rūšis. Lietuvoje eglės vis dar intensyviai sodinamos, formuojami monokultūriniai miškai. Visiškas nesusipratimas! Nėra argumento, kuris paaiškintų, kodėl miškininkai taip elgiasi. Nereikėtų eglių sodinti bet kur ir itin gausiai, tai užprogramuoja problemą ateityje. Jas užpuls tipografas, todėl vėl reikės miškus iškirsti.
Miškininkų bendruomenė turėtų atsakyti į šiuos klausimus ir rasti būdus, kaip formuoti ūkinius miškus. Mediena mūsų regione yra svarbus resursas ir mūsų ūkio dalis. Žmonėms reikėjo, reikia ir reikės visko, kas yra pagaminama iš medienos, todėl, patinka mums ar nepatinka, miškus kirto, kerta ir tikrai kirs. Tiesiog reikėtų išmintingiau valdyti kirtimus – nesodinti monokultūrų, pagalvoti, ką galima sodinti vietoje eglės, mažinti plynų kirtimų apimtį, saugoti brandžius miškus ir pan.
– Paskutinis klausimas – ką kiekvienas žmogus galėtų padaryti, kad apsaugotų mūsų gamtą?
– Pirmas dalykas, kuris labai sunkiai įgyvendinamas, yra vartojimo mažinimas. Tai – visų problemų atsakymas. Esame vartotojiška visuomenė, mums visko reikia čia ir dabar, ir dar dideliais kiekiais. Bet jei sumažintume vartojimą ir vartotume atsakingai, tai ir lokaliai, ir globaliai padarytume didelę įtaką.
O kitas dalykas, reikia žiūrėti, kaip gyvename, ką vartojame, iš ko perkame – ar palaikome, pavyzdžiui, ūkininkus, kurie stengiasi ūkininkauti ekologiškai? Ar perkame iš tokių ūkininkų, kuriems gamta visiškai nesvarbi, svarbu pelnas: pritręšiau, panaudojau puokštę herbicidų, insekticidų, gavau pelną ir man neskauda galvos, kas atsitiks su aplinka, kurioje visa tai užauginau.
Gamta pati iš savęs yra tobula. Jos nereikia tvarkyti pagal mūsų supratimą. Gamtoje turėtų būti daug visko – įvairių žolių, negyvų šakų ir kitokių dalykų, kurie mums gal ir ne visai estetiškai atrodo. Jei turite veją, stenkitės palaikyti joje kuo didesnę žolių įvairovę, nepjaukite per dažnai.
Kalbėjosi Goda Raibytė-Aleksa
