Rugsėjo 26 d., 2023 m. Nevyriausybinė organizacija „Sengirės fondas“, kurios globojami senieji miškai iki šiol daugiausia buvo Dzūkijos ir Aukštaitijos regionuose, plečia saugomų miškų plotą ir išpirko pirmąjį sklypą šalies vakaruose.
Miškų plotų įsigijimas skirtingose vietovėse leidžia išsaugoti įvairesnių gyviesiems organizmams palankių buveinių, o naujausio išpirkto miško išskirtinumas – jam priklausantis gabalėlis upės kranto, kuris yra itin reikšmingas bioįvairovei.
Anot fondo bendraįkūrėjo, režisieriaus Mindaugo Survilos, verslų ekologinis sąmoningumas, noras tapti draugiškesniems gamtai bei siekis prisidėti prie apčiuopiamų iniciatyvų auga.
Prie naujausio sklypo išpirkimo prisidėjo šį pavasarį fondo partneriu tapęs „Mano bankas“, įsipareigodamas šiemet skirti 20 tūkst. eurų fondo veiklai ir miško plotams įsigyti, juos apsaugant nuo iškirtimo bei žmonių ūkinės veiklos, bei leidžiant jiems pamažu virsti sengirėmis.
„Siekiame realiais veiksmais prisidėti prie senųjų Lietuvos miškų ir juose esančios bioįvairovės išsaugojimo, taip pat prie visuomenės švietimo apie tvarumo svarbą. Esame tikri, kad bet kurios veiklos tvarumui turi būti skiriamas kur kas didesnis dėmesys – nuo to priklausys ir ateinančių kartų gerovė, ir verslo įmonių konkurencingumas“, – sakė Giedrė Blazgienė, „Mano banko“ vadovė.
Su upe besiribojantis miškas užtikrins mikrobuveinių gausą
Išpirktas 6,08 ha sklypas yra prie Veiviržo upės, netoliese Pangirių, Šilininkų kaimų Šilutės rajone. Miškas patenka į Veiviržo ir Šalpės upės slėnių teritoriją ir priklauso saugomai teritorijai – Veiviržo ichtiologiniam draustiniui.
Sklypo išskirtinumas – 800 metrų besitęsianti Veiviržo upelio pakrantė, su turtingais įvairiarūšiais šlaitų lapuotynais. Nors miškui iki gūdžios sengirės dar reikės pabręsti, jau dabar matomi tokie seno miško elementai kaip stuobriai, virtėliai, šimtmetį švenčiantys ąžuolai, brandžios drebulės, liepos, beržai bei baltalksniai.
Su vandens telkiniais besiribojantys miškai išsiskiria savitų mikrobuveinių ir biologinės įvairovės gausa. Pavyzdžiui, pakrantėse esanti stambi negyva mediena gauna sąlyginai daugiau drėgmės ir saulės, o tai sudaro palankias sąlygas įsikurti išrankesnėms vabzdžių, kerpių, grybų rūšims.
Pasak M. Survilos, išsaugoto miško vietoje medynas ir visa upelio pakrantė bus palikti savaiminiam vystymuisi – taip medžių virtuoliai ir šaknys taps puikia slėptuve saugomoms Veiviržo hidrologinio draustinio žuvų rūšims, ūdroms, o miško šlaituose urvus galės raustis bebrai.
„Vandens telkinių pakrantės yra reikšmingos biologinės įvairovės prasme – tai lyg savotiškos gyvybės susitelkimo oazės miškuose, ypač sausesniuose. Taip pat pakrantės užtikrina buveinių įvairovę tokiose vietose pastoviai gyvenantiems organizmams arba gali būti svarbios atskirose organizmų vystymosi stadijose. Daliai gyvūnų tai yra ir poilsio, maitinimosi, troškulio malšinimo vietos“, – dėstė gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė.
Iš viso „Sengirės fondas“ nuo kirtimo išsaugojo jau virš 95 ha senųjų Lietuvos miškų, o šių metų tiksluose – išplėsti globojamų sklypų plotą iki 100 ha.
