Didžiausio Alytaus rajone Didžiulio ežero pakrantėje detektyvui prilygstanti istorija prasidėjo dar pernai. Daugybę metų daugiškiai žinojo, kad Salos kaimo senovės gyvenvietė – šventa, neliečiama vieta.
Bet kažkokiu stebuklingu būdu viskas apsivertė aukštyn kojomis – teritorijos paskirtis pakeista, šimtamečiai medžiai iškirsti, vežamas žvyras, tiesiamas kelias ir elektros tinklai, o technika jau buvo pasiruošusi dirbti.
Mokytojas pasiryžęs budėti
Apie tai, kad ir istoriškai, ir geografiškai išskirtinė Didžiulio ežero pakrantė niokojama, šalia gyvenantys žmonės pradėjo šaukti, kai bendrovės „Miško sprendimai“ samdyti darbininkai čia pradėjo pjauti šimtamečius medžius.
Tačiau, kaip rašė „Lietuvos rytas“, Daugų senbuvis Kęstutis Juonys kone verkdamas pasakojo, kad jo ir kaimynų pagalbos šauksmo neišgirdo nei gamtosaugininkai, nei Alytaus rajono valdžia, nei Aplinkos ministerija.
Kai prie Salos kaimo pasirodė galingas buldozeris, žmonėms kilo įtarimų, kad iškirtusi brandžius medžius įmonė „Miško sprendimai“ nukasinės ir ežero pakrantę.
Tuomet daugiškiai nusprendė protestuoti.
Čia susirinko maždaug trisdešimt vietinių gyventojų. Sustoję į gyvą eilę jie reikalavo, kad atvyktų Daugų seniūnė, Alytaus rajono merė, gamtosaugininkai.
„Stovėjau prie Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų sausio 13-ąją. Stovėsiu ir šioje pakrantėje.
Nors ir mėnesį stovėsiu dieną ir naktį, bet neleisiu, kad būtų niokojama tai, kas buvo saugota šimtmečiais. Medžiai jau iškirsti, jų jau nebesugrąžinsime, bet pakrantę ginsime“, – ryžtingai kalbėjo žinomas Daugų mokyklos fizikos mokytojas Danielius Gintalas.
Tiesa, pakrantėje tada pasirodęs „Miško sprendimų“ savininko Kastyčio Andriuškevičiaus sūnus Kajus Andriuškevičius mokytojui kirto, kad jis esąs ubagas, nes negalįs įsigyti tiek žemės, kiek įsigijo jo tėvas.
„O tu – dvasios ubagas!“ – neliko skolingas D.Gintalas.
Valdžia brido per purvą
Daugiškiams renkantis protestuoti K.Andriuškevičiaus sūnus iškvietė policiją – esą trukdoma darbams, nes jau buvo pasirodę ir keli darbininkai. Vienas jų bandė užvesti ekskavatorių.
Netrukus atvyko ir Daugų seniūnė Irma Kašėtienė. Ji aiškino nieko nežinanti apie „Miško sprendimų“ planus.
Nors nuo seniūnijos, esančios Daugų miestelio centre, iki Salos kaimo vos pora kilometrų, buvo matyti, kad I.Kašėtienė nelabai buvo susipažinusi su situacija.
Ji taip pat aiškino, kad jos niekas neinformavęs, ką unikalioje Didžiulio pakrantėje ruošiasi veikti įmonė.
Protestuotojai seniūnei priekaištavo, kodėl miestelio bendruomenė nebuvo supažindinta su tuo, kas ir kokiais tikslais kursis saugotinoje Salos senovės gyvenvietėje, I.Kašėtienė tikino ir pati nežinojusi apie verslininkų planus.
Ji pripažino, kad su jais reikėjo supažindinti Daugų bendruomenę, tačiau „Miško sprendimai“ tik kažkokiame internetiniame tinklalapyje buvo išspausdinę nedidelį skelbimą, kurio niekas taip ir nepamatė. Todėl aptarimas ir neįvykęs.
Įkandin seniūnės prie Didžiulio pasirodė ir gamtosaugininkai iš Alytaus.
„Jums skauda. Ir mums skauda. Galiu pasakyti tik viena – skaudės dar labiau, nes darosi tai, kas darosi. Atsirado nauja sąvoka – išmiškinimas.
O kalbant apie Didžiulio pakrantes, norėčiau prisiminti, kaip su Suomijos aplinkosaugininkais prieš dvylika metų plaukėme aplink ežerą. Jie už galvos susiėmė sužinoję, kad nepalikta nė kiek valstybinės žemės, visas pakrantes leista privatizuoti.
Toks tuometinės šalies valdžios sprendimas buvo priimtas aiškinant, kad pakrantes privatizavę šeimininkai geriau prižiūrės. Dabar jau matome, kad kažin ar teisingu keliu buvo nueita“, – kalbėjo Alytaus aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas Stasys Gudzinevičius.
O atvažiavęs rajono tarybos narys Justas Truncė citavo kažkokius teisės aktus, kurie esą liudija, kad „numiškintos“ ir planuojamos nukasti pakrantės paskirtis buvo pakeista dar 2001 metais. Atseit tada sklypui suteikta „gyvenamoji paskirtis“.
Atvykusiai rajono merei Rasai Vitkauskienei ir jos patarėjai komunikacijos klausimais Agnei Mažeikienei teko bristi per naują, bet po lietaus pažliugusį „Miško sprendimų“ nusitiestą kelią link pakrantės. Purvo būta tokio klampaus, kad jame net A.Mažeikienės bateliai nuskendo. Jai teko toliau eiti basai.
„Aš jus visus palaikau ir esu jūsų pusėje. Darysime viską, kas tik įmanoma, kad pakrantė nebūtų nukasta. Juk ir pati esu daugiškė“, – kraštiečiams sakė R.Vitkauskienė, su šeima gyvenanti ant Didžiulio kranto.
Daugiškių prašoma ginti viešąjį interesą merė pažadėjo rašyti skundą prokurorams.
Ekskavatorius dingo
Praėjus kelioms dienoms po protesto akcijos galingas ekskavatorius iš Salos gyvenvietės dingo. Pastaruoju metu čia buvo tylu.
Į merę R.Vitkauskienę daugiškiai dėl kertamų medžių unikalioje pakrantėje kreipėsi dar pavasarį ir prašė, kad būtų sustabdytas istorinės teritorijos niokojimas.
Tada rajono vadovė tikino, kad iš visų institucijų, kurios galėjusios „Miško sprendimams“ duoti leidimus kirsti mišką ar atlikti kitus darbus, sulaukta neigiamų atsakymų. Esą viskas teisėta.
Tada merė neieškojo galimybių kitomis priemonėmis apsaugoti ir jos pačios gimtinės „išmiškinimą“.
Bet dabar, kai daugiškiai primygtinai paragino R.Vitkauskienę kreiptis į teisėsaugą ginant viešąjį interesą, ji su savo komanda sukluso.
Merės atstovė A.Mažeikienė pranešė, kad savivaldybės pasamdytas advokatas rengia skundą Kauno apygardos prokuratūrai.
Šeimininkai keitėsi
Žemės sklypą ant Didžiulio kranto, kuriam buvo suteiktas administracinis adresas – Maironio g. 73B, Salos kaimas, Daugų seniūnija, Alytaus rajonas, – praėjusių metų rugsėjį įsigijo Alytuje įregistruota bendrovė „Miško sprendimai“. Ir iš karto kibo į darbus.
Prieš tai šis sklypas ne vieną kartą ėjo iš rankų į rankas. Buvę savininkai jo atsisakydavo netekę kantrybės gauti leidimus imtis jame kokios nors veiklos arba statytis namus.
„Man tėvai tą žemę buvo nupirkę ir padovanoję kaip investiciją. Ji man priklausė apie dešimt metų.
Nusprendžiau parduoti, nes supratau, kad prireiks nemažai laiko ir jėgų norint tame sklype ką nors daryti ir gaunant įvairius leidimus.
O gal ir iš viso nieko nebūtų buvę galima imtis.
Be to, tam būtų reikėję labai daug pinigų“, – „Lietuvos rytui“ yra pasakojęs futbolininkas Remigijus Klimavičius.
Tas sklypas po R.Klimavičiaus turėjo dar ne vieną šeimininką. Žemę buvo bandoma pardavinėti ir dalimis, tačiau vis neatsirasdavo drąsuolių, kurie įsigytų net už patrauklią kainą, nes atbaidydavo daugybė apribojimų.
Tačiau kai šeimininkauti pradėjo įmonė „Miško sprendimai“, neįtikėtinai viskas pasikeitė. Visi apribojimai ištirpo.
Kai pakrantėje pasirodė K.Andriuškevičius, šalia gyvenantis kalvis K.Juonys jam bandė aiškinti, kokia tai unikali vieta.
„Tačiau jis man atkirto, jog dar taip nėra buvę, kad jam nepavyktų padaryti to, ko panorėjęs“, – prisiminė K.Juonys.
Ir iš tikrųjų – netrukus čia pradėjo burgzti pjūklai. Vienas po kito krito septyniasdešimties metų ir senesni medžiai.
Skundai – be atsako
Bandydami išsiaiškinti, kokia stebuklinga lazdele įvairiose valstybės institucijose mojuoja „Miško sprendimų“ savininkas K.Andriuškevičius, Daugų gyventojai mėgino gelbėti pakrantę.
Bet aplinkos ministras Simonas Gentvilas nusiplovė rankas ir daugiškių skundus persiuntė kitoms institucijoms. Jos irgi elgėsi panašiai.
Ne kartą Didžiulio pakrantę tyrinėjęs archeologas Aleksiejus Luchtanas, vadovaujantis ketvirtajai Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybai, per posėdį Salos kaimo gyvenvietės pakrantės klausimą svarstė vos penkias minutes ir uždegė žalią šviesą „Miško sprendimų“ veiklai.
„Mes jiems neatrišome rankų. Tiesiog vykdome galiojančius įstatymus. Jei tokiems objektams kaip Salos senovės gyvenvietė apsaugos zona nenustatoma, nieko negalime padaryti“, – aiškino A.Luchtanas.
Kultūros paveldo departamento (KPD) Apskaitos, inventorizavimo ir registro skyriaus specialistė Augustina Kurilienė aiškino, kad Vyriausybė taisykles, kokiems kultūros paveldo objektams gali būti naikinamos apsauginės zonos, patvirtinusi dar 2013 metais.
Bendraudama su „Lietuvos rytu“ ši valdininkė prasitarė, kad išskirtinis sklypas Salos kaime nuo apribojimų galėjęs būti išlaisvintas Alytaus rajono savivaldybės prašymu.
Tuo metu jai vadovavo konservatorius Algirdas Vrubliauskas. Šį pavasarį pralaimėjęs mero rinkimus jis dabar dirba rajono taryboje.
Pasigedo tyrimų
Patyręs paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas, ilgai ėjęs atsakingas pareigas KPD, „Lietuvos rytui“ yra teigęs, kad privalomi archeologiniai tyrimai auksine tapusioje Didžiulio ežero pakrantėje nebuvo atlikti.
V.Karčiauskas prisiminė, kad dar dirbdamas KPD prieš dvylika metų buvo pasirašęs sklypo planą: „Yra jau ir naujas planas. Jame pažymėta, kad naikinama apsaugos zona. Kokiu pagrindu? Tokiu atveju buvo privalu atlikti tos teritorijos tyrimus. Tačiau juos patvirtinančių dokumentų nėra.
Kitaip sakant, buvo imta ir nubraukta ta vizualinės apsaugos zona. Pagal Nekilnojamojo paveldo apsaugos įstatymą privalu atlikti tyrimus. Jei jų nėra – nusikaltimas.“
Rūpėjo didelis pelnas
„Miško sprendimų“ savininkas K.Andriuškevičius bendraudamas su „Lietuvos rytu“ tvirtino, kad jo sklypas ant Didžiulio ežero kranto gyvenamąją paskirtį įgijęs maždaug prieš dešimtmetį ir jis pats dėl to nesirūpinęs.
„Aš, kaip buvęs policininkas ir muitininkas, įstatymus išmanau.
Kai nusipirkome tą sklypą, išsiuntėte raštus į KPD, į Dzūkijos nacionalinį parką, į Alytaus rajono savivaldybę, kitas tarnybas klausdami, ar jame galima kokia nors veikla.
Niekas apie jokius draudimus nepranešė, o tas panaikintas apsauginis pozonis net netrukdė ką nors pjauti. Medžių pavasarį mes nekirtome. Visus kirtimus atlikome žiemą“, – kalbėjo K.Andriuškevičius.
Vasaros pradžioje jis džiaugėsi, kad iš nupjautų medžių pagamintą medieną pavyko labai brangiai parduoti. Bet prisipažino: šiuo metu to sklypo nebepirktų, nes pelnas iš medienos būtų kur kas mažesnis.
K.Andriuškevičius taip pat skundėsi, kad darbus ant Didžiulio kranto buvo priverstas sustabdyti po publikacijų „Lietuvos ryte“ ir kitose žiniasklaidos priemonėse, nes sureagavo rajono valdžia: „Bet aš taip visko nepaliksiu.
Imsiuosi atsakomųjų priemonių, nes nesu pažeidęs jokių įstatymų ar teisės aktų. Nė viena institucija man nepareiškė pretenzijų.“
Link pakrantės verslininkas planuoja nutiesti kelią, o joje šalia ežero iškasti kūdrą, pastatyti pavėsinę, malkinę ir lauko tualetą: „Susitvarkysiu viską taip, kad galėčiau vasarą atvažiuoti pailsėti. Apie namų statybas negalvoju.“
Paklaustas, kodėl unikaliame savo sklype neatliko archeologinių tyrinėjimų, K.Andriuškevičius tvirtino, kad niekas to nereikalavęs.
