Žmonėms nepatinka nukirstų medžių rietuvės, plynieji kirtimai – dar labiau. Niekam ne prie širdies tuščios biržės ir išminti miškininkų technikos miško keliai. Ir lyg tyčia tokie kirtimai yra gerai regimi, ypač tuomet, kai keliai vingiuoja per miškus.
Tačiau plynųjų kirtimų plotas yra griežtai ribojamas, o ir medžiai miškuose yra kertami ir kitokiu būdu. Vienose vietose – juos pasirenkant, kitose – atvejiniu būdu, kai per 10 ar 20 metų subrendę medžiai iškertami per 2–4 kartus, taip suformuojant naują medyną.
Mišku – paskui gamtininką
Ne taip seniai, praėjusį rudenį teko su garsiu gamtininku Rimvydu Juškaičiu patraukti į Pankliškių mišką netoli Šakių. Tiksliau, į šio mokslininko stacionarių tyrimų Upeglinyje vietą, kurioje jis yra iškėlęs inkilus lazdyninėms miegapelėms stebėti.
Nusikasti iki tyrimų vietos teko kažkada miškavežių išmaurotais miško keliais, – plynasis kirtimas jau buvo kaip reikiant atžėlęs.
Tai – ūkinis miškas, greta kurio būta kirtavietės. O dabar joje atžėlęs „šabakštynas“ miegapelėms, anot gamtininko, kaip ir kitiems smulkiems gyvūnėliams – pelėnams, pelėms, kaip ir krūmuose perintiems paukščiams, yra mitybos rojus.
Lietuvoje lazdyninės miegapelės yra labiausiai paplitusios. Didžiosios miegapelės, vadinamos gražiuoju lotyniškuoju glis-glis, yra įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis, miškinė miegapelė – taip pat.
Ir lazdyninė, ir miškinė miegapelės dar yra įrašytos ir į ES Buveinių direktyvos 4-ąjį priedą, o tai reiškia, kad abi šios rūšys yra saugomos ir Lietuvoje, ir visoje Europoje.
O kol su gamtininku Rimvydu, visa tai paaiškinusiu, traukėme nuo vieno inkilo prie kito ieškodami miegapelių, jis papasakojo ir apie įdomų nutikimą.
„Kartą beeidamas į savo tyrimų teritoriją, kaip tik kirtimui pažymėtoje biržėje, aptikau šakotąją skylėtbudę, – grybą, įrašytą į Lietuvos Raudonąją knygą. Įkėliau jos nuotrauką į feisbuką, kuriame ją ir aptiko miškininkas, dirbęs šioje girininkijoje. Jis buvo ir gamtosaugininkas.
Tas žmogus sugebėjo įtikinti tuometės Šakių urėdijos miškininkus, kad liepynas, kuriame augo grybas, būtų paliktas. Neįmanoma patikėti, bet plynajam kirtimui numatyta biržės riba buvo patraukta į kitą vietą. Taigi yra žmonių, nuo kurių priklauso daug svarbių sprendimų“, – patikino gamtininkas.
O gal numatytas plynasis kirtimas būtų panaikinęs ir dalį mokslininko stebimos teritorijos – miegapelių buveinę?
„Šiame miške tokio kirtimo būta prieš 20 metų – miegapelių inkilai kaip tik buvo išdėstyti veinoje bei kitoje pusėje biržės. .
Tęsiau stebėjimus. Tuomet, kai plynasis kirtimas atžėlė, palyginti su likusiu mišku miegapelių ties juo buvo daug daugiau. Šiems gyvūnams ypač tinka atželiančios kirtavietės, nes jose ypač daug tinkančio maisto. Taigi maždaug 15 metų toje vietoje lazdyninių miegapelių ten buvo ypač daug“, – aiškino gamtininkas.
Gamta ir žmogus
Vienas garsus miškininkas pateikė paprastą paaiškinimą, – yra du miškotvarkos būdai. Vienas jų – tai daro tik gamta, kitas – tai daro gamta padedant žmogui.
Gamta yra nenugalima jėga. Ji tvarkosi taip, kaip jai reikia. Sausra, kenkėjų antplūdis, audros, žaibų sukelti gaisrai – tai jos ūkininkavimo būdas. Bet ar tai naudinga gyvūnijai? Anaiptol.
Protingas žmogaus įsikišimas visiems yra naudingas. Pavyzdžiui, Kuršių Neriją pušynais apsodino žmonės, sutramdė smėlį, ir UNESCO tai įvertino.
„Miškininkystė pas mus prasideda nuo miško kirtimo, o ne atvirkščiai“, – štai tokios nuostatos laikosi mokslininkas, miškotyros mokslų daktaras Virgilijus Mikšys.
Pasak jo, Lietuva yra tokioje gamtinėje zonoje, kur pati gamta užtikrina miško tęstinumą. Kitose gamtinėse zonose yra kitaip, pavyzdžiui, stepėse iškirstas miškas be žmogaus pagalbos dažniausiai neatsikurtų.
Tad kodėl Lietuvos miškuose reikia ūkininkauti? Daug kam patiktų žalia Lietuva, pilna neįžengiamų sengirių ir gyvūnijos. Bet taip pat daug kam patinka iš rąstų susiręsti namai, medinės kėdės ar bent jau iš medžio drožlių plokščių, o ne iš plastiko pagaminti baldai.
Patinka ir už būsto šildymą žiemą mokėti pigiau, nes deginant biokurą pagamintos šilumos kainos yra daug palankesnės nei deginant dujas.
– Gamtosaugininkai dėl miško kirtimų miškininkams kimba į atlapus. Emocijos išsilieja kaskart, kai kur nors atsiranda plynųjų kirtimų. O kodėl miškuose apskritai būtina ūkininkauti? – paklausiau V.Mikšio.
– Jeigu nenorima naudoti miškų išteklių bei naudotis jų paskirtimi, galima turėti rezervatinius miškus, – tokius, kur nevalia nieko daryti, gal net po juos vaikščioti.
Tačiau žmonės vis tiek nori ir ant medinės kėdės prisėsti, ir medines grindis namuose pakloti, kitas – ir medinį namą susiręsti. Iš tiesų mediena daug kur yra ypač reikalinga.
Kita vertus, trokštantys atsisakyti medienos turėtų pagalvoti, kuo ją pakeisti, – mediena yra atsinaujinantys ištekliai.
Daugelis kitų Žemės išteklių tokie nėra, jų kiekiai – riboti. Manau, kad visiems akivaizdūs atsinaujinančių išteklių naudojimo privalumai klimato kaitos, CO2 išmetimų ir jų „surišimo“ kontekste.
– Miškus puola ligos, nuniokoja kenkėjai, neretai – ir gamtos stichijos. Kas būtų, jei miškais nebūtų rūpinamasi?
– Visada primenu: kenkėjai ar ligos – tai labiau ūkinės arba su žmogaus poreikiais siejamos sąvokos.
Vertinant grynai gamtiniu aspektu tie kenksmingi organizmai gamtoje tiesiog gyvena, naudodami kitų organizmų, tame tarpe ir miško, išteklius. Ir paprastai jų visiškai nesunaikina, nes kitaip prarastų ir savo egzistavimo galimybes.
Bet jei norime naudoti miškų išteklius ir naudotis jų funkcijas, tuomet kenksmingų organizmų jiems daromą poveikį tenka mažinti, jų plitimą – stabdyti.
Akivaizdu, kad nenorime prarasti didelių medienos kiekių, juolab kad žuvusius medynus tenka atkurti, o tai vėl papildomos išlaidos.
Tas pat tinka ir kalbant apie kitą miškų paskirtį. Tuomet, kai žūva poilsiavimui tinkantys medynai, ilgą laiką nebegalima naudotis šia miško paskirtimi. Žūva ir medynai, kuriuose yra retų augalų radvietės – dažniausiai nebelieka sąlygų ir jiems egzistuoti.
– Tuomet, kai gausus sniegas prieš kelerius metus išlaužė miškuose medžius, žmonės pyko, kad miškininkai neskubėjo surinkti tos medienos – sniegalaužų, vėjavartų. Bet kai verslininkai iškerta griežtai nustatyto dydžio biržę, tai regintiems žmonėms skauda širdį. Kur toji takoskyra tarp „gero“ ir „blogo“ ūkininkavimo?
– Iš pateiktų pavyzdžių sunku spręsti, kas čia blogai ar gerai. Gal net viskas gerai.
Paprastai gausus šlapias sniegas didžiausią žalą padaro nesenoms pušims. Bet jei būtų „neskubama susirinkti“ didelio kiekio eglių vėjavartų ar vėjalaužų, tuomet, sakyčiau, kad tai tikrai blogai, nes tai – akivaizdus kenkėjų plitimo pavojus.
Visko tokiais atvejais tikrai neįmanoma surinkti, o ir ekonomiškai tai daryti dažniausiai neverta. Be to, negyvos medienos miškuose reikia.
O dėl plynųjų kirtimų, – jei verslininkai būtų plynai iškirtę bent dešimt nustatyto dydžio biržių, sakyčiau, kad nelabai gerai, nes, galbūt, dalyje jų buvo galima taikyti ne plynuosius, bet pagrindinius miško.
Mano nuomone, „geras“ ūkininkavimas yra toks, kai pagal galimybes atsižvelgiama į daugelį miškų funkcijų, radikaliai nesureikšminant kurios nors vienos ir neignoruojant kitų, – kai visos interesų grupės esti šiek tiek nepatenkintos, bet nėra nei nugalėtojų, nei pralaimėjusių. Visur reikia protingų kompromisų, na, o „blogas“ ūkininkavimas – to priešingybė.
– Žmonės ypač skaudžiai reaguoja į plynuosius kirtimus, – tokius, kai biržėje nukertamas kiekvienas medis. Kodėl tokių jų reikia?
– Nesu plynųjų kirtimų šalininkas ar entuziastas. Manau, kad mano kolegos miškininkai, dažnai vengdami neplynųjų miško kirtimų plėtros, klysta.
Plynųjų kirtimų nemėgsta visuomenė. Tuo tarpu kitų kirtimų žmonės dažnai net nepastebi. O ir aplinkosauginiu požiūriu plynieji kirtimai dažnai tikrai ne patys geriausi.
Savaiminių miškų vystymosi procesų metu dauguma senų medynų suyra ir nauji atsikuria laipsniškai, daug rečiau tai nutinka greitai, nes medynys niokoja lenkėjai, ligos, neretai – ir audros.
Be abejo, plynieji kirtimai mūsų sąlygomis taip pat reikalingi ir neturėtų išnykti.
Turime daug šviesai reiklių medžių rūšių medynų – pušynų, beržynų, juodalksnynų ir kitokių. Ir neturime kuo jų pakeisti, todėl tenka ir teks juos atkurti. O tokių medžių rūšių naujos kartos – pomiškio – geram augimui net ir 0,4 medyno skalsumas jau yra per didelis.
Todėl Lietuvoje savaiminiam pušynų atkūrimui dažniausiai naudojami dviejų kartų atvejiniai kirtimai. Pirmą kartą medynas išretinamas iki 0,2–0–3 skalsumo. Paliktų pušų sėklos pasklinda kirtavietėje (oru jos nuskrenda ne ypač toli) ir taip užtikrinamas pušyno atsikūrimas.
Šie kirtimai kai kam nepatinka, bet kitokių neplynų kirtimų variantų beveik nėra.
Nedidelėse biržėse tą patį galime pasiekti kertant plynai, didesnėse – kertant plynai ir želdinant.
– O ar reikalingi neplynieji kirtimai beržynams atkurti?
– Beržų sėklos nuskrenda toli, jų miškuose būna daug, ir po plynojo kirtimo beržynai atsikuria puikiai. Retkarčiais, esant specifinėms sąlygoms ir poreikiams, beržynus galima atkurti kertant neplynai, bet tikrai – tik retkarčiais.
Plynieji miško kirtimai taip pat reikalingi ir siekiant realizuoti miško medžių genetikos mokslo ir medžių selekcijos pasiekimus. To reikia norit turėti produktyvesnius, atsparesnius medynus.
Šioje srityje pas mus daug kas padaryta ir gerų rezultatų nereikėtų pamiršti. Tokiu atveju geriausias sprendimas – plynasis kirtimas ir dirbtinis miško atkūrimas želdinant.
Žinoma, želdinti selekciniais sodmenimis galima ir kertant neplynai, po medžių lajomis, bet tai daug sudėtingesnis ir brangesnis būdas, o ir tęsiant neplyną miško kirtimą daug pasodintų sodmenų paprasčiausiai sunaikinami – išlaužomi.
