Japoniškas sodas – kelionė į save

Vilniečiai ir miesto svečiai turi galimybę pajusti japonišką dvasią, prisiliesti prie subtilaus, paslaptingo, meistriškai išpuoselėto gamtovaizdžio. Tvari ir autentiška gamtos karalystė leidžia suprasti kokie esame trapūs, laikini, bet kartu labai priklausomi nuo tos mūsų akis džiuginančios aplinkos amžinybės.

Naujos viešos žaliosios sostinės erdvės – japoniško sodo Šnipiškėse kūrėjai dar prieš oficialią atidarymo šventę šį šeštadienį (balandžio 29 dieną) suskubo atverti vartus lankytojams, norintiems įamžinti ypatingą pavasario laiką – sakurų žydėjimą.

Sodas įrengtas pagal visus tradicinio japoniško sodo reikalavimus. Kelionę žaliąja jungtimi į japonišką sodą galima pradėti Baltojo tilto pievoje, per Linkmenų gatvę. Pasiekus japonišką sodą, vėliau kelionę verta pratęsti per jau daugelio pamėgtą Neries senvagės parką, o dar toliau laukia ir Ozo parkas.

20-ies japoniškų vyšnių alėja dalysis lankytojų dėmesiu su beveik 700 kitų čia pasodintų naujų medžių ir išsaugotais senaisiais brandžiais medžiais.

Japoniškas sodas sukurtas pagal japoniškų sodų filosofiją ir Japonijos kraštovaizdžio architekto Shiro Nakane koncepciją. Jis skirtas ramiems pasivaikščiojimams takais einant pagal laikrodžio rodyklę.

Sodas tikrai patiks šeimoms: čia įrengta vaikų žaidimo aikštelė, apšvietimas, visų saugumui pasirūpinta ir vaizdo kameromis. Šalia pasivaikščiojimo takų yra daugybė suolelių, kitų mažosios architektūros elementų, atsigaivinimui įrengti geriamojo vandens fontanėliai.

Informaciniai stendai padės atpažinti ir suprasti tradicinio japoniško sodo elementus – Fudži ugnikalnį simbolizuojantį kalnelį, didžiulius akmenis, sausąsias upes, o visžaliai augalai ir kitos detalės leis šiai vietai būti patraukliai visus keturis metų laikus.

Penkių hektarų ploto japoniško sodo centre tyvuliuojantį tvenkinį galima apžiūrėti ne tik iš tolo, bet ir vaikštant pontoniniu tiltu. Tilteliai ves ir pro krioklį, kaskadas, žuvų baseinus ir sausąsias upes.

Didžioji japoniško sodo atidarymo šventė neatsitiktinai suplanuota balandžio 29-ąją. Japonijoje ši diena pažymėta nacionalinių švenčių kalendoriuje ir vadinama Žalumos diena, kai dėkojama dievybėms už žemei suteiktą gyvybę ir grožimasi žaluma. Tai ir Japonijos imperatoriaus Šiovos, mėgusio visa, kas gyva ir žalia, gimimo diena.

Japoniško sodo lankymo taisyklės sako, kad privalu tausoti parko želdinius, skaldos, akmenų kompozicijas, vaikščioti tik takeliais, dviračius palikti prie įėjimo ir parke judėti pėsčiomis, naminius gyvūnus vedžioti tik takeliais, rūpintis savo saugumu, nelipti ant akmenų ir sodo kalvų.

Japonai į sodus eina kaip į šventovę, kur gali pailsėti nuo rutinos, kasdienių rūpesčių, susilieti su gamta ir pajusti harmoniją. Japoniškus sodus reikia smalsiai tyrinėti lyg kokį rebusą. Čia svarbi kiekviena detalė, kviečianti būti pastebėta. Tad skubėjimui sode – ne vieta.

Japoniški sodai yra kitokie nei daugelis įpratę manyti. Jie yra stipriai sumažintas įprastų sodų variantas.

Kraštovaizdžio specialistė, viena iš Vilniuje esančio japoniško sodo projektuotojų, Laura Popkytė – Fukumoto baigusi studijas Klaipėdos universitete magistrą apsigynė kraštovaizdžio architektūros srityje ir išvyko į Japoniją pasisemti praktinių japoniško sodo kūrimo žinių.

Ten pradėjo dirbti japoniškų sodų įrengimo įmonėje, kuri prižiūrėjo budistinių šventyklų, imperatoriškuosius sodus. Šiandien Laura savo žinias ir patirtį perduoda kurdama japoniškus sodus Lietuvoje. Vilniuje ji buvo atsakinga už akmenų išdėstymą.

Anot L. Popkytės-Fukumoto, akmenys turi savo charakterį, formą, tekstūrą, tad japonai juos renkasi tikrai labai atsakingai. Siekiama, kad sode suguldyti akmenys atrodytų kuo natūraliau – taip, tarsi jie čia būtų buvę visada.

Tačiau ji patikino, jog japoniškas sodas yra kur kas daugiau nei akmenys ir bonsai. Tai – labiau požiūris į gamtą ir siekis būti jos dalimi. Specialistė teigė, kad pagrindinis japoniško sodo kūrėjų tikslas įnešti ramybės, harmonijos ir pačios gamtos į žmonių kasdieninį gyvenimą.

Kraštovaizdžio specialistė pasakojo, kad japonai vadovaujasi principu, jog gamta yra tobula ir jos keisti nereikia – užtenka ja sekti.

Laura, vaikščiodama japoniškuose soduose, patiria ramybę, jai smagu įsiklausyti į gamtos garsus, sugerti gamtos kvapus, pajusti vėjo dvelksmą.

„Jeigu vaizdai žmogų sustabdo, leidžia patirti poilsio akimirką, užmiršti mobilųjį telefoną, tai yra nuostabu. Manau, jog vidinė ramybė žmogui duoda daug daugiau negu bet kas kitas“, – kalbėjo japoniškų sodų kūrėja.

Paklausta, kodėl kurie žmonės japoniškame sode nesilaiko tvarkos, Laura mano, kad gal taip vyksta iš nežinojimo, patirties stokos.

„Gal sodo lankytojams savanoriai prie įėjimų galėtų dalinti lankstinukus su informacija kaip reikia elgtis. Mane labai nustebino, kad žmonės buvo užlipę ant kaskadų, kad nusifotografuotų. Tos kaskados buvo uždengtos akmens plokštėmis ir nuo laipiojimo suskilinėjo. Na, juk atėję į biurą nelipame ant kokio nors žmogaus darbo stalo. Įsiamžinti yra ir kitų vietų sode. Taip pat teko matyti kaip vaikai nuo tako paėmę skaldą mėto į bambukus, o tėvai sėdi ir nieko nesako. Taip pat, ten kur yra tvorelė, reiškia, kad per ją negalima lipti“, – kalbėjo L. Popkytė – Fukumoto.

Bonsų – mažųjų dekoratyvinių medelių meistras Kęstutis Ptakauskas trisdešimt metų svajojo pamatyti Japoniją. Gimęs Sibire, tarnavęs Afganistane, iš arti matęs karo siaubą ir patyręs sunkių išgyvenimų, jau nesitikėjo, kad kada nors ši svajonė išsipildys. Tačiau šiandien jis – pasaulyje pripažintas japoniškų sodų kūrėjas ir menininkas, kurio darbai įvertinti daugybėje šalių: Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kitur.

Jo kraityje daugybė aukščiausio lygio įvertinimų. Kęstutis yra išleidęs knygą „Ryto rasos sodas. Japoniška kultūra, dzeno sodai, arbatos ceremonija ir tradicijos, bonsų estetika ir menas“. Knygoje autorius pristato japonišką kultūrą, supažindina su sausaisiais dzeno sodais, arbatos ceremonija ir tradicijomis, bonsų estetika bei menu. Prisilietęs prie Tekančios Saulės šalies kultūros K. Ptakauskas įkūrė Ryto rasos sodą Alytuje.

„Dvidešimt metų kurdamas bonsus ir japoniško stiliaus sodus atradau nuostabų ir nepakartojamą pasaulį. Mano kelionė į japoniškos kultūrą buvo nelengva. Stengdamasis pabėgti nuo košmaro, kurį patyriau Afganistano kare, pradėjau kurti savo Ryto rasos sodą ir tik čia mačiau galimybę išsigydyti žaizdas“, – kalbėjo K. Ptakauskas.

Sodas yra svarbi japonų kultūros dalis, siejantis religiją, meną ir pagarbų požiūrį į gamtą. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose japoniškas sodas paminėtas VII amžiuje. Šios imperatorių ir kilmingųjų gamtos oazės buvo skirtos poilsiui ir siekiant patirti estetinį malonumą, o budistų šventyklų sodai buvo skirti kontempliacijai ir meditacijai. Europoje japoniški sodai pamėgti XIX amžiaus pabaigoje.

K. Ptakauskas apie japoniškus sodus galėtų pasakoti valandų valandas. Tai jo didžioji aistra ir gyvenimo džiaugsmas.

Japoniškos kultūros tyrinėtojas ir puoselėtojas sakė, kad šimtametė japonų tradicija demonstruoja išmintį, paslaptį, unikalų žmogaus ir gamtos santykį, kai vadovaudamasis gamtos dėsniais žmogus perteikia jos esmę. Daug ką čia reikia suprasti perkeltine prasme. Pavyzdžiui, akmenys gali simbolizuoti kalnus, o tvenkiniai – ežerus. Nedidelis subanguotas smėlio ruoželis gali tapti aliuzija į milžinišką vandenyną.

Tradicinį japonišką sodą formuoja penki elementai, kurių vienas yra dvasinis, o kiti keturi materialūs – akmenys, vanduo, augalai bei architektūra.

„Japoniškuose soduose laiką atspindi besikeičiantys metų laikai. Vakarietis sodo savininkas prasidėjus rudens šalnoms iki pavasario nebekiša nosies į sodą, o japoniško sodo gerbėjas jį lanko ir juo grožisi ištisus metus.

Pavasarį žavimasi ryškiai žaliais pumpurais, azalijų, sakurų žiedais. Vasarą – skirtingų atspalvių žaluma ir tvenkinyje nardančiomis žuvimis. Ruduo keri nuostabiomis spalvingomis medžių lapų kompozicijomis, o žiemą galima mėgautis medžių šakas gaubiančiu sniegu. Medžių šakas nusvėrusį sniegą japonai vadina „sekku“ arba sniego žiedais. Jie netgi turi specialų žibintą „yukimi“, kuris reiškia žibintą, skirtą stebėti sniegą.

Japoniškas sodas vaizduoja visatą ir jos elementus: ugnį – akmens ar metalinio žibinto pavidalu, žemę – akmens pavidalu ir vandenį, orą augalus ar gyvūnus natūraliu pavidalu.

Sodas atlieka ir simbolinę funkciją: visiems reikia tokios vietos, kur galima pabūti vieniems, pasikalbėti su savimi. Viena vertus, kurdamas sodą, žmogus bando sutvarkyti laukinę gamtą, ją prisijaukinti. Bet negalima ir pažeisti gamtos harmonijos“, – pasakojo K. Ptakauskas.

Japoniškos kultūros puoselėtojas kalbėjo, kad sodas dalijamas į sausąją dalį ir į tvenkinį. Tačiau net ir sausoje sodo dalyje visada yra vandens, kuris laša baseinuose ir krenta žemyn suformuotose krioklių grandinėse.

Akmenys yra japoniško sodo stuburas. Jei sode tinkamai išdėlioti akmenys, viskas savaime stos į savo vietas. Akmenų kompozicijos paprastai kuriamos iš nelyginio skaičiaus. Dažniausiai jos susideda iš trijų, penkių, septynių ar daugiau akmenų ir uolų atplaišų. Jie simbolizuoja jėgą, energiją ir amžinybę. O lyginiai skaičiai japonų protėvių tikėjimu, gali atnešti nelaimę.

Esminė kiekvieno japoniško sodo dalis yra vanduo, jis simbolizuoja nenutrūkstamą laiko tėkmę ir gyvenimo kaitą. Senojoje japonų mitologijoje vanduo yra sodo kraujas. Soduose, skirtuose arbatos ceremonijai, nėra šaltinių ar tvenkinių, bet vanduo čia irgi vaidina labai svarbų vaidmenį, nes lankytojas „chzubaki“ dubens vandeniu atlieka apsivalymo ritualą. Vandens garsas primena apie negailestingą laiko tėkmę. Vandens masyvą dažnai kerta tiltas. K. Ptakauskas sakė, kad jis, kaip ir takelis, simbolizuoja kelionę. Pagrindinė takelių funkcija – suvienyti visus sodo elementus.

Žibintai, stupos, akmeniniai dubenys, mažoji architektūra – būtina sodo kompozicijos dalis. Žibinto paskirtis – apšviesti augalus, sukurti nuotaiką. Jie paprastai gaminami iš akmens.

Vartai japoniškame sode irgi turi ypatingą reikšmę. Tai – mistinis elementas, nes pažymi dviejų pasaulių susidūrimo vietą, per kurią lankytojas gali patekti į sodo pasaulį. Bambukinės tvorelės suteikia lengvumo, gracingumo įspūdį. Paprastai visi japoniški sodai būna aptverti. Ši gamtos oazė turi tapti mikrokosmosu, palaimingu kampeliu, kurį reikia atriboti nuo išorinio pasaulio. Tvora mus saugo nuo išorinio pasaulio, o vartai yra slenkstis, ties kuriuo mes paliekame savo kasdieninius rūpesčius.

Japoniško sodo puošmena – japoniški spalvotieji karpiai. Didžiausias šių žuvų privalumas tas, kad su jomis galima bendrauti kaip su kitais naminiais gyvūnais, jos yra smalsūs draugiški gyviai, tik nerekomenduojama jų liesti ar maitinti – kviečiama grožėtis iš tolo.