Miške turi būti visko – nuo medžio daigų iki nebežaliuojančių senolių, kurie, virtę stuobriais ar virtuoliais, tęsia nesibaigiantį gyvybės ratą. Dėl dažnų kirtimų, medžių amžių įvairovės lieka vis mažiau. Lyginant su 2011–2015 m., nuo 2016 m. iki 2018 m. Europoje iškirsti miškų plotai padidėjo 49 proc.
Dėl lengvo apdorojimo bei pritaikymo baldų gamyboje, dažnu atveju yra kertamos brandos nesulaukusios pušys, kurios svarbios Lietuvos girių bioįvairovės išsaugojimui. Lietuvos pušynų plotas, lyginant su 2003 metais, sumažėjo 1,2 tūkst. hektarų, o pačios pušys nukertamos nesulaukusios net 100 metų.
Dažniausiai paprastosios pušys gyvena iki 300–400 metų, tačiau kartais gali sulaukti net ir 600 metų. Nors pušys auga įvairiose augavietėse, joms labiausiai patinka jaurinis dirvožemis. Medžio gyvavimo trukmė priklauso nuo aplinkos, tačiau visas jo gyvenimo ciklas yra be galo svarbus paukščiams, vabalams, grybams ir daugeliui kitų miško organizmų.
Jei šis medis yra gyvūno prieglobstis, jo nukirtimas reiškia, kad gyvūnui teks persikelti į kitą aplinką, prie kurios jam gali būti per sunku prisitaikyti – taip nyksta bioįvairovė.
„Kiekviena pušies stadija yra labai svarbi miškui, jo gyvūnams bei augalams. Net ir jauniausios pušys gali parūpinti maisto tokiems gyvūnams kaip briedžiai – pušaičių ūgliai yra jų žiemos maistas. 300–400 metų sulaukusios pušys gali pasirodyti nereikalingos ir nenaudingos, tačiau jos atlieka svarbią funkciją miškui – jose tiesiog „verda“ vabalų gyvenimas.
Deja, tokio amžiaus pušys Lietuvoje sulaukia gana retai“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjas režisierius Mindaugas Survila.
Sparnuočiai renkasi brandesnius miškus
Vyresnėmis pušimis džiaugiasi įvairūs miško organizmai. „150–200 metų pušys patinka juodosioms meletoms, kurios kiekvienais metais kala naujus uoksus aukštai medžiuose. Tam, kad meleta įsirengtų savo būstą, medžio skersmuo krūtinės aukštyje turi būti ne mažiau 50 centimetrų. Neretai tokių medžių šerdis jau būna paveikta pušinės kempinės, kas labai palengvina paukščio darbą“, – pasakoja fondo bendraįkūrėjas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė.
200 metų amžių pasiekusios pušys pasižymi retomis, bet stambiomis šakomis, dažnai ir suplokštėjusia viršūne, nes su metais viršūninių ūglių augimas sulėtėja. Tokių pušų viršūnes lizdams sukti pasirenka ereliai žuvininkai ar jūriniai ereliai.
Brandžiose 250–300 metų pušyse atsiranda vis daugiau uoksų. Genių seniau iškaltus uoksus perėjimui neretai renkasi lututės, jie tampa tinkamais namais ir voverėms, kiaunėms, antims klykuolėms, didiesiems dančiasnapiams, uldukams ar kitiems sparnuočiams. Kartais laisvus uoksus užima medunešių bičių šeimynos.
Pušies amžiui artėjant link 300 metų, ji pamažu apmiršta, todėl formuojasi atskira daugeliui rūšių gyvybiškai svarbi gyvastingos medienos forma – negyva mediena ant gyvų medžių.
Senose nudžiūvusiose pušyse randami tokie į Raudonąją knygą įrašyti vabalai kaip didysis sprakšis, pušinis plokščiavabalis, šneiderio kirmvabalis ir ūsuotis dailidė. Vabalų lervų kuriamos galerijos yra tarsi šiltnamiai daugeliui grybų, kurie, savo ruožtu, pritraukia jais besimaitinančius organizmus – taip auga mitybos grandinė.
Uralinių pelėdų lizdams puikiai tinka 350 metų pušys – stuobriai. Ant jų taip pat galima aptikti kempininius grybus bei jais mintančius vabzdžius. Tokia sena pušis dėl vabalų ir jų lervų gausos yra tarsi šventinis pietų stalas geniams.
Virtuolių svarba miško ekosistemoje
Nepaisant pasikeitusios savo išvaizdos, 400 metų sulaukę medžiai virtuoliai taip pat yra natūrali miško gyvavimo dalis. Kiekvieno medžio mirtis turi atskirą istoriją: išgriuvo pasenęs, išvertė audra, nutrenkė žaibas, nukirto žmogus. Pasak M. Lapelės, nuo šių dalykų priklauso kas negyvoje pušyje apsigyvens ir gyvuos dar ne vieną dešimtmetį vienas kitą keisdami – smulkūs žinduoliai, ropliai, vabzdžiai, grybai, kerpės, samanos, augalai.
Negyvas medis, prabuvęs dar tiek pat ar net daugiau metų nei būdamas gyvas, mediena mintančių grybų ir kitų skaidytojų pagalba lėtai grįžta į miško dirvožemį augalams gerai prieinamomis maisto medžiagomis.
Infografike parodytos tik kelios su pušies gyvenimo ciklu susijusios gyvūnų, kitų organizmų rūšys. Tuo tarpu sengirėse tokių rūšių, užtikrinančių nepertraukiamą miško gyvavimą – tūkstančiai.
Tik storos pušys gali išlikti stovėti ilgus dešimtmečius sausuolių ir stuobrių pavidalu – plonesnės atgula ir būna suvalgytos bent kelis ar keliolika kartų greičiau. „Dėl šios priežasties daugelio rūšių išlikimui būtina būtent stambi negyva senų medžių mediena – kelmai, stuobriai, stovintys sausuoliai ir virtuoliai.
Jie priklausomai nuo miško tipo, amžiaus ir naudojimo istorijos gali sudaryti nuo kelių kubinių metrų hektarui iki kelių šimtų kubinių metrų hektarui. Deja, tokių atvejų jau nesutinkama žmonių eksploatuojamuose miškuose“, – sako M. Lapelė.
