Didžiausiame Europoje miesto teritorijoje esančiame ąžuolyne ošia apie 770 ąžuolų, o unikaliausia šio parko vertybė yra 100–300 metų ąžuolai, kurių kamieno skersmuo siekia net 100–160 centimetrų.
Specialistai prieš kelerius metus apžiūrėjo 707 brandžius saugotinus parko medžius ir tik 157 iš jų buvo geros būklės.
Unikalus parkas Kaune – vienų rečiausių Lietuvoje bei Europoje vabalų – niūriaspalvių auksavabalių – gyvenamoji vieta, todėl jis saugomas ir kaip Europos saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ teritorija.
Pernai baigėsi 62,6 hektaro ploto parko atnaujinimo darbai – miesto valdžia šiam tikslui išleido 5,67 mln. eurų.
Archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas prof. Vykintas Vaitkevičius stebėjosi, kad Kauno ąžuolynas lig šiol nebuvo tyrinėtas istoriniu ir kultūriniu požiūriu.
Kalbėdamas apie jo ateitį prof. V.Vaitkevičius pripažino nesąs įsitikinęs, kad aplinkybės klostysis palankiai.
– Kokios aplinkybės lėmė, kad Kauno ąžuolynas išvis išliko? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo prof. V.Vaitkevičiaus.
– Jam pražūti buvo visos prielaidos. Ąžuolynas turėjo pražūti, tačiau sulaukė XXI amžiaus.
Turime ir kitokių pavyzdžių. Skaudi istorija – Getautų ąžuolynas Pakruojo rajone. Prieš 120 metų ošė 140 hektarų ąžuolynas, o 2018 metais buvo likę paskutiniai 9 ąžuolai. Aplink juos ariama žemė, pilamos trąšos ir tie paskutiniai medžiai taip pat išnyks per porą dešimtmečių.
Daugelyje vietų girios palaipsniui buvo kertamos ir liko tik vietovardžiai. Turiu versiją ir turbūt neklystu, todėl iš dalies mėginsiu paaiškinti, kaip išliko Kauno ąžuolynas.
XVIII amžiaus trečiajame ketvirtyje braižytame plane tarp Neries ir Nemuno santakos matyti ištisinis miškas, kuris buvo pradėtas kirsti ir pradėta statyti pavienius pastatus. 1840 metų žemėlapyje matome iškirstą didelę miško dalį, nutiestą kelią iš Kauno į Sankt Peterburgą. Vėliau vaizdą smarkiai pakeitė nutiesta geležinkelio linija.
Ąžuolyno riba, kuri dabar sutampa su Vydūno alėja, nusistovėjo XIX amžiaus pirmoje pusėje ir nusistovėjo tik todėl, kad žemės sklypus valdė skirtingi šeimininkai.
Kitoje Vydūno alėjos pusėje buvęs miesto miškas buvo visiškai iškirstas – 1840 metų žemėlapyje rodoma plynė. Ąžuolynas nebuvo kertamas tik todėl, kad jis priklausė Karmelitų vienuolynui ir savininkas turėjo kitokių planų.
– Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Ąžuolynui teko gerokai daugiau dėmesio?
– Pirmoji Lietuvos Respublika ir Kauno miestas Ąžuolyną priėmė kaip gamtinį ir kartu kultūrinį turtą, įkvėpimo veikti, auginti lietuvių tautą šaltinį. Su tuo susijęs ir faktas, kad čia buvo aukštinama senovės ir atgimusi Lietuva, semiamasi stiprybės.
Prieškario metais Parodos kalne planavo įsikurti visa šalies valdžia, jai buvo projektuojami didingi rūmai.
Visai šalia iškilo Halė, Perkūno aikštė, Ginklavimosi valdybos laboratorija – visa tai Ąžuolyno prieigose.
Perkūno aikštėje senovės lietuviai meldėsi, o aktyvios statybos prasidėjo 1928–1929 metais.
Žaliakalnio ir Šančių ąžuolai – gyvi senovės Lietuvos liudininkai, tai šventmiškis, kuriame išsaugotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atminimas, nes jie siekia tuos laikus, tai lietuvio prigimtinės kultūros raiškos vieta.
Kai 2009 metais buvo pjaunamas vienas seniausių ąžuolų Margirio gatvėje, ten gyvenantys žmonės verkė, o nuopjovas nešė į namus norėdami išsaugoti jo daleles. Tai tas pats vaizdas, kokį galime susidaryti skaitydami senąsias kronikas.
– Koks buvo valdžios požiūris į Kauno ąžuolyną sovietmečiu – juk miestas tuo metu labai sparčiai plėtėsi, kilo daugiabučių kvartalai, tačiau Ąžuolynas liko nepaliestas. Kokios aplinkybės tai lėmė?
– Į klausimą man sunku tiksliai ir apibendrintai atsakyti, nes to netyrinėjau. Tačiau man atrodo neteisinga sakyti, kad Ąžuolynas sovietinės okupacijos metais liko nepaliestas.
Galbūt jo plotas nebemažėjo, lyginant su XIX amžiaus antrąja puse ir XX amžiaus pirmąja puse, tačiau tvarkoma ši vieta buvo netikusiai ir pasekmė – daugybė nudžiūvusių ąžuolų.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas, kad sovietinės okupacijos metais Ąžuolynas liko vien tik kaip gamtos vieta, iš esmės į jį buvo žvelgiama kaip į parką, su tuo tenka susidurti ir šiandien.
– Kokią ateitį prognozuojate Kauno ąžuolynui – ar jis nesunyks nelikus senųjų ąžuolų, kokią įtaką gali padaryti klimato kaita, ar pakaks valios nepaversti šio sklypo gyvenamuoju rajonu?
– Prognozės – nedėkingas užsiėmimas. Nesu tvirtai įsitikinęs, kad viskas klostysis gerai, palankiai. Reikia būti nusiteikus ir daug blogesniems scenarijams.
Pernelyg mažai kauniečių yra įsitraukę į su Ąžuolyno išsaugojimu, naudojimu, ateitimi susijusių sprendimų priėmimą. Atsižvelgiant į tai, kad miestas labai didelis ir Ąžuolynas daugelio gyventojų lankomas, aktyviai veikia ir veikliuosius palaiko labai mažai žmonių.
Ąžuolai senoliai visoje Lietuvoje išliko tik gera žmonių valia, dauguma drūčiausių ąžuolų, taip pat ir kitų medžių išliko prie sodybų, kaimuose, dvaruose, kapinėse.
Kita vertus, Kauno ąžuolynas per XVIII amžiaus antrąją pusę ir XIX amžiuje išliko tik todėl, kad nepriklausė Kaunui. Miestui priklausiusi to paties ąžuolyno dalis Pelėdų kalne ir apylinkėje buvo iškirsta be pėdsakų.
– Kaip galėtų Kaunas panaudoti šią unikalią vietovę miesto įvaizdžiui, turizmui plėsti, o galbūt priešingai – reikėtų stipriau riboti ryšį su žmonių veikla?
– Kaunas savo įvaizdį kuria kitaip, ieškodamas kitų vaizdinių ir interpretacijų. Norom nenorom Ąžuolynas lieka paraštėse, kaip matome dabar, valdžia taikosi ten įrengti automobilių stovėjimo aikštelę – atnaujinto stadiono priklausinį, tad apie kokius įvaizdžius čia galime kalbėti?
