„Linkiu jas visas sutikti“ – kalendorius su tokia autoriaus dedikacija skaičiuos metus ant mano darbo stalo. Bet kad linkėjimas išsipildytų, dar teks įdėti pastangų – norint aptikti retas orchidėjas gamtoje, būtina nemažai išmanyti apie šiuos jautrius augalus. Jų augaviečių koordinatės internete neskelbiamos, nes yra žmonių, kurie laukinių orchidėjų, deja, ieško ne su fotoaparatu, o su kastuvu.
Rečiausia orchidėja ženklina sausį
Ar norėtumėte, kad 2023-ieji prasidėtų šaltuku ir sniegu? Turbūt daugelis norėtume, o alytiškis Linas Žvaliauskas sako, kad, jeigu Naujųjų sutikimas bus lietingas, tai sausio 1-ąją jau galima atidaryti... orchidėjų sezoną. Pirmas augalas, kurį tikisi rasti kalendorinei žiemai dar net neįpusėjus, – šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens). Ji žiemoja su lapais, žiedų nebus, bet patį augalą rasti galima, nes lapelių raštas pakankamai savitas.
Lino sudarytame ateinančių metų kalendoriuje sausio mėnesį ženklina rečiausia Lietuvoje auganti laukinė orchidėja – žydintis vienagumbis medaunininkas (Herminium monorchis).
Rūšis, kurios Lietuvoje niekas nėra matęs nuo 2000-ųjų. Netgi būta siūlymų augalą išbraukti iš mūsų šalyje randamų gegužraibinių augalų sąrašo. Priežastis – augavietės tampa netinkamos šiai orchidėjai dėl ekosistemos kitimo. Jei negali rasti Lietuvoje, ieškok pas kaimynus.
L.Žvaliauskas sako, kad taip ir padarė: „Nuvažiavome į vienos kaimyninės šalies pasienį. Tiksliai nežinojau, kur auga, nes tokių dalykų internete niekas neskelbia, bet dviese gerokai pavaikščiojome po aukštapelkę ir per dieną atradome.“
Gali kilti klausimas, kodėl laukinių orchidėjų augavietės saugomos paslaptyje? Juk, atrodytų, tegul gamtos mylėtojai pasidžiaugia. Bėda ta, kad daugelis žmonių orchidėjų ieško ne su fotoaparatu – neretai po augalų brakonierių apsilankymo augavietėje lieka tik duobės, o vaizdas – tarsi kaimenės briedžių praeita.
„Išsikasa ir bando auginti, tenka tokių vaizdų „Facebooke“ pamatyti, girdi, „čia aš kiečiausia gėlininkė“. Ir žūsta augalas, nes kas žino, kokios jam mikorizės reikia? Ne ta rūšis ar išvis jos nebus dirvoje ir viskas“, – pastebi L.Žvaliauskas.
Ir priduria, kad kaimyninėse šalyse rūpinamasi laukinių orchidėjų apsauga kur kas geriau: „Augavietės – sutvarkytos, yra pastatyti stendai, galima lankytis, tačiau eiti tik pažymėtais takeliais. Už pažeidimus gresia didžiulės baudos. Lenkijoje už nuskintą retos orchidėjos žiedelį gali susimokėti 1,5 tūkstančio eurų baudą, taigi Lietuvai dar labai yra kur pasitempti.“
Orchidėjų „medžioklė“ – azartiškas pomėgis
Laukines orchidėjas L.Žvaliauskas fotografuoja dvejus metus. Imtis šio užsiėmimo netiesiogiai paskatino karantinas, apribojęs prisiekusio turisto ir žvejo galimybes keliauti, bei žygiuose patirta trauma. Naujas pomėgis dovanojo daugybę atradimų ir azarto.
Viskas prasidėjo nuo botanikų Mindaugo Rylos ir Jono Barzdėno išleisto Lietuvos laukinių orchidėjų plakato, atsiradusio alytiškio darbovietėje – įmonėje „Iris“ ant sienos – ir intrigavusio net 37-iomis rūšimis.
Lotyniškus jų pavadinimus Linas beria kaip žirnius. Bet didžiausias džiaugsmas, žinoma, atrasti rūšį, dėl kurios net specialistai ginčijasi – nors stebėta Lietuvoje, bet niekas metų metais neberanda.
„Važiuoju kartą automobiliu ir pakelėje, išsukus iš pagrindinio kelio, pro langą pasivaideno pušyninis skiautalūpis. Išlipu, nagi – tikrai! Ten tokia yra subtilybė, kad rūšys skiriasi tik tuo, jog lapas turi nesiekti kito. Jei sieks – tai jau kita rūšis, nors iš žiedų abi panašios. Radau! Atvažiavo profesionalai, sako, kad atvejis ginčytinas. Įkėliau nuotraukas į Europos orchidėjininkų grupę, sako, kad nėra ten ko ginčytis, tikrai pušyninis skiautalūpis (Epipactis distans). O man svarbiausia – pats žinau, kad radau retą augalą“, – pasakoja Linas.
Alytiškio fotokolekcijoje – visų Lietuvoje augančių laukinių orchidėjų žiedai, įamžinti natūralioje aplinkoje jų augavietėse. Darbas nuveiktas tikrai įspūdingas, juk orchidėjų žydėjimo sezonas – trumpas, prasideda gegužės antroje pusėje ir baigiasi rugpjūtį, taigi iššūkių netrūksta.
Klumpaičių Vidzgirio miške augo daugybė
Jei skaitote šį straipsnį, galima spėti, kad gamta Jums įdomi, o kiek laukinių orchidėjų esate matę gyvai? Asmeniškai man yra tekę matyti plačialapę klumpaitę (Cypripedium calceolus) – bene gražiausią ir didžiausius žiedus turintį Lietuvos gegužraibinių šeimos augalą. Jis auga ir Vidzgirio miške.
L.Žvaliauskas prisimena, kad jo vaikystėje klumpaičių Vidzgiryje žydėjo daugybė, bet šiuo metu yra likę vos keli augalai. Apskritai klumpaitė nėra labai reta, Vilniuje, prie Žaliųjų ežerų, jų šimtai auga, teritorija aptverta, saugoma.
„Šį pavasarį ir tos kelios išlikusios klumpaitės Vidzgirio miške nežydėjo, turbūt todėl, kad labai sutankėjo šalia augantys medžiai, joms tikriausiai per tamsu. Pagausėja klumpaičių tada, kai laja būna prašviesinta“, – sako pašnekovas.
Kaip padėti augalams – nelabai aišku, o ir rūpintis retomis orchidėjomis turbūt ne entuziastai turėtų. Linas su bendraminčiais yra dalyvavęs ne vienoje talkoje, kuomet buvo šienaujamos, valomos pievos tam, kad neišnyktų retų orchidėjų augavietės.
Pašnekovas apgailestauja: „Lietuvoje su gamtosauga reikalai – liūdni. Net į Lietuvos raudonąją knygą jau treti metai niekaip neįtraukiama ypač reta laukinė orchidėja – elbiškasis skiautalūpis (Epipactis albensis), rasta tik vienoje vietoje Buktos miške, nes kaipgi po to reikės kirsti mišką? Gali ir ažiotažas kilti.“ Gal dėl šios priežasties iš paskutinės redakcijos Raudonosios knygos išbraukta visa eilė ypač retų, miškuose augančių augalų – gamtos mylėtojams kyla tokių minčių.
Laumžirgiui prireikia ir šimto kadrų
„Man gamta labai patinka. Iš kur atsinešiau šį potraukį – sunku pasakyti, tėvai nevertė, bet hobis atsirado vaikystėje“, – sako Linas. Tikriausiai įtakos turėjo tai, kad jo mama – biologijos mokytoja. Elena Žvaliauskienė dėstė 2-ojoje vidurinėje mokykloje, o 1952–1955 metais įstaigai ir vadovavo.
Alytiškis gamtoje atranda ir daugiau objektų, kurie jam įdomūs. Jo namų bibliotekoje šalia knygų apie laukines orchidėjas – leidiniai, pasakojantys apie laumžirgius, drugius, paukščius, augalus, grybus…
„Laumžirgį nufotografuoti nėra labai sudėtinga. Jokios specialios fototechnikos neturiu, naudoju įprastą sisteminį fotoaparatą su ilgesnio židinio objektyvu. Lietuvoje stebėtos 69 laumžirgių rūšys, man pasidarė smalsu, kiek jų rasiu aš?
Pirmaisiais metais radau pusę šimto, beveik visi likusieji man irgi jau matyti, bet keleto dar nepavyko nufotografuoti. Retų laumžirgių yra visur, net daugiabučio kieme gali aptikti, bet pagauti „į kadrą“ jau turi pasistengti. Dažnai važiuoju laumžirgių ieškoti į pelkes, pamiškes, prie ežerų, upelių, kartu ir pasivaikštau“, – pasakoja L.Žvaliauskas.
Fotografuojant laumžirgius reikia kantrybės, kartais nuotrauka pavyksta viena iš kelių šimtų, dėl jos tenka numinti ne vieną kilometrą. Vabzdys – ne augalas, kuris „noriai pozuoja“, jis skraido.
Smagu išgirsti, kad Lietuvos entomologų draugija turi sukūrusi puikiai funkcionuojančią duomenų bazę – joje taip pat fiksuojamos koordinatės, kur rasta kokia laumžirgių rūšis, jų kiekis, Linas savo stebėjimus ten ir suveda. Kartais sėkmė aplanko visai netikėtai – taip vieną labai retą laumžirgių rūšį pietinę strėliukę (Lestes barbarus) jis atsitiktinai aptiko prie ežerėlio Pirmajame Alytuje.
Alytaus rajone auga 13-os, Vidzgirio miške – 4 rūšių orchidėjos
Pamatyti orchidėjas, ypač ne tokias retas, nėra labai sunku. Pavyzdžiui, pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris) auga dažnoje pelkėje ar šlapioje pievoje. O štai plačialapė gegūnė – labai reta ir tik Dzūkijoje sutinkama. Kalendoriuje ji ženklina liepą.
Alytaus rajone auga mažoji gegužraibė (Anacamptis morio) – labai sparčiai nykstanti rūšis dėl mažėjančių tinkamų šiems augalams augaviečių. „Viename užkampyje Alytaus rajone yra tokia stebuklinė pieva, kurioje šiemet žydėjo apie 600, pernai – apie 900 šių retų augalų. Pieva privačioje žemėje, jei savininkui užeis noras tą žemę suarti, tai ir suars, nepaisant kokia retenybė jo pievoje auga. Tai tokia pas mus ir apsauga“, – sako L.Žvaliauskas.
Pašnekovas pasidžiaugia, kad jo hobis ne tik teikia daug atradimo džiaugsmo, bet ir yra naudingas. „Facebooke“ pradėjęs viešinti laukinių orchidėjų nuotraukas su aprašymais, alytiškis surado daug bendraminčių, pagausėjo ir retų augalų stebėjimų medžiagos.
Ji labai reikalinga, stengiantis išsaugoti orchidėjas gamtoje. Tačiau gaila, kad entuziastai čia neretai nuveikia daugiau nei specialistai, kuriems būtų privalu rūpintis šiais retais Lietuvoje augančiais augalais. Rezultatas nedžiugina: vietoj nykstančių orchidėjų augaviečių pavasarį atsirandantys nauji rapsų laukai – ne toks jau retas vaizdas…
