„Dažnai klaidingai manoma, kad medžius galima genėti tik anksti pavasarį ir vėlai rudenį. Šie stereotipai atėjo iš senesnių laikų, kai vasarą pagrindiniai buvo ūkio darbai ir tvarkyti medžius nelikdavo laiko. Genėti medžius galima visus metus – ir vasarą, išskyrus vaismedžius, ir žiemą, tik pastaruoju atveju reikia atsižvelgti į oro sąlygas“, – sako sodo technikos gamintojos „Husqvarna“ ambasadorius R.Žilinskas.
Kad genėjimas nevirstų žalojimu
Pašnekovo teigimu, geriausia medžius genėti vegetacijos metu, kai jie gyvybingiausi ir lengviausiai apsigydo žaizdas. Tiesa, vaismedžiams vegetacija sutampa su žydėjimu, vaisių mezgimu, tad jų tuo metu intensyviai genėti nepatartina, geriausia šį darbą palikti rudeniui ar pavasariui.
„Reikia turėti galvoje, kad rudenį genint galima nupjauti didesnį kiekį šakų, iki 20 proc. medžio lajos, tuo tarpu pavasarį genėti patariama kur kas mažiau – vieną kitą šaką, nes medis yra pabudęs ir į genėjimą reaguoja leisdamas naujas atžalas. Norint turėti gražius medžius, reikia neapleisti sodo ir per vasarą – jei pradeda kaltis ūgliai, juos reikia nedelsiant pašalinti, nelaukti, kol sumedės ir reikės pjaustyti pjūkleliais“, – pataria R.Žilinskas.
Kalbėdamas apie medžių genėjimą žiemą, jis tikina, kad kai oro temperatūra yra iki -5 laipsnių, galima genėti nebijant pakenkti medžiams, o kai šaltis didesnis, geriau genėti tik sausas, negyvas šakas, nes nupjovus gyvą šaką pjūvio vietoje esantys syvai sušals ir sukels sutrūkinėjimus, trukdančius gyti žaizdai.
R.Žilinskas primena, kad kurį laiką genėti kai kurių medžių pavasarį ir vasarą neleido ir teisės aktai – genėti ir kirsti saugotinus medžius buvo draudžiama nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio 1 d., intensyviausiu paukščių perėjimo metu. Šiuo metu draudimo genėti nurodytu laikotarpiu nebėra, suderintas turi būti tik kirtimas ir intensyvus genėjimas, kai pašalinama daugiau kaip 30 proc. medžio lajos.
„Dažniausiai vienu kartu norima nugenėti iki 20 proc. bendro medžio lajos tūrio, atskirais atvejais – iki 30 proc., kai yra šakų, kurios gali išdaužti langus, trukdo eismui. Nesant aiškaus poreikio genėti daugiau nei 30 proc. lajos yra pavojinga medžio gyvybingumui, tad joks save gerbiantis arboristas to nedarys. Jei visgi žmonės susiduria su tokiu poreikiu, būtų geriau, kad ne patys bet kaip genėtų, o kreiptųsi į profesionalus, nes tai bus saugiau ir medžiui, ir jo šeimininkui“, – akcentuoja pašnekovas.
Arboristas sako, kad didelė klaida yra genėti medžius su tam nepritaikytais įrankiais. Profesionalai medžius geni naudodami rankinius pjūklelius ir tam skirtus grandininius akumuliatorinius pjūklus, tad tokius įrankius turėtų naudoti ir savo medžius ar vaismedžius genintys gyventojai. Jei genėjimui naudojami medžių vertimui skirti benzininiai grandininiai pjūklai, tai medžiai ne genimi, o žalojami.
Jam antrina ir Simas Bairašauskas, bendrovės „Husqvarna“ ekspertas – darbas su nepritaikytais įrankiais ir žaloja medį, ir kelia grėsmę techniką naudojančiojo saugumui.
„Medžių šakų genėjimui skirti įrankiai yra lengvesni, mažesni ir manevringesni. Tokių akumuliatorinių grandininių pjūklų rankenos yra viršuje, tad juos patogu paimti ir genėjimo metu pakreipti reikiamu kampu. Jų pjovimo juostos yra trumpos, tad lengva manevruoti tarp šakų, o grandinė yra smulki, kad pjūvis būtų labai siauras, lygus ir medis lengviau užsigydytų žaizdas. Genint su medžių vertimui skirtomis grandinėmis mediena išdraskoma, pjūvis gyja lėčiau ir ne taip tolygiai“, – komentuoja S.Bairašauskas.
Eglės viršūnė – netinkama kalėdinė puošmena
Kai kurie gyventojai artėjant Kalėdoms medžių genėjimo būtinybę bando suderinti su nauda – nugeni nereikalingas spygliuočių šakas, kurias vėliau naudoja šventiniams papuošimams. Pasak R.Žilinsko, tą daryti tikrai galima, tik svarbu žinoti kelias taisykles. Pirmoji – šakas reikia pjauti nuo apačios, o ne iš lajos vidurio.
„Medis laikomas stabiliu, kai jo laja sudaro du trečdalius medžio aukščio. Tarkime, eglė ar pušis išaugs iki 15 metrų aukščio, tai jos laja turėtų sudaryti ne mažiau kaip 10 metrų. Turint tai omenyje šakas nuo apačios galima drąsiai nupjauti, nes jos vis tiek laikui bėgant nudžius.
Taip dar ir padėsime spygliuočiui, nes jam nereikės pačiam jų džiovinti. Svarbu nepjauti šakų iš lajos vidurio, nepriklausomai nuo to, kad ten jos mums gražesnės nei apatinės. Spygliuotis nėra lapuotis – jei šaka nulūžo ar buvo nupjauta, toje vietoje naujos jis nebeišaugins, liks „iškąsta“ laja“, – perspėja arboristas.
Taip pat svarbus ir šakos pjovimo vietos atstumas nuo kamieno. Pats medis parodo, kurioje vietoje reikia pjauti šaką – tai vadinamas šakos kaklelis, kur pasibaigia nuo kamieno einantis šakos sustorėjimas. Prie pat kamieno šakos pjauti negalima.
Jei su šakomis, pasak arboristo, paprastai problemų nekyla, tai kur kas sudėtingesnė situacija, kai sugalvojama kaip kalėdinę puošmeną nusipjauti sklype augančios didelės eglės viršūnę, tuo pačiu ir pažeminti medį.
R.Žilinskas perspėja geriau to nedaryti, nes taip eglė yra suniokojama ir pasmerkiama ilgai kovai už būvį. Eglės viršūnę galima pjauti vos jai pasiekus norimą nuolatinį aukštį, o tada kasmet tame aukštyje karpyti naujas šakeles ir neleisti joms tįsti aukštyn. Bet negalima pjauti sumedėjusios suaugusio spygliuočio viršūnės.
„Eglės ir pušys, priešingai nei daugelis kitų medžių, neatsiaugina viršūnių iš naujų atžalų. Jų šakos iš menturio, esančio arčiausiai pjūvio, tiesiog pradeda kilti aukštyn. Gali kilti viena šaka, dvi, trys – kaip medžiui šaus į galvą.
Pjūvio vietoje mediena nebebus sveika, įsimes puvinys, kuris „snaus“, laukdamas tinkamos progos, kai pablogės medžio gyvavimo sąlygos, medis nusilps – tada puvinys pradės plisti. Tad norint nupjauti viršūnę, geriau pjauti visą medį, bet nežaisti su jo sveikata. Medis yra gyvas sutvėrimas ir turime su juo elgtis atsakingai, o ne kaip mums tuo metu norisi“, – aiškina arboristas.
