Gėlių kilimus kuriančios asociacijos „Švėkšniškių sambūris“ vadovė Ingrita Riterienė „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad kurti gėlių žiedų kompozicijas prie bažnyčios – jau 10 metų puoselėjama tradicija.
Šiais metais Švėkšnos centre sukurtos dvi kompozicijos.
Viena – 3x3 metrų gėlių žiedas, kurio viduryje – rankos, laikančios saulėgrąžų puokštę. Tai – Ukrainos gynėjams dedikuota kompozicija, išreiškiant solidarumą su šios šalies tauta.
Antroji kompozicija didesnė – 3x6 metrų dydžio. Ji vaizduoja ant stalo, užtiesto lietuviškais raštais austa staltiese, atverstą knygą, kurioje matyti saulė, tautinių spalvų ąžuolo lapai ir iš knygos išlindusios rankos, laikančios surūdijusį kardą.
Šis kilimas atliepia neseniai atidengtą stogastulpį šviesaus atminimo mokytojui Jonui Vytautui Rupšiui, siekiant pagerbti jo veiklą ginant savo krašto istorinę atmintį, tautos istorines vertybes, kalbą.
Organizatoriai mini, kad skulptūra sukurta kraštietės Irenos Arlauskienės knygos „Iš praeities tavo sūnūs“ ištrauka „Su kardu“, pagrindu.
Be galo kruopštūs darbai stebina detalumu, o švėkšniškių darželiuose užaugusios ryškiaspalvės gėlės iš tolo patraukia dėmesį.
Kompozicijas kūrė apie 20 asociacijos „Švėkšniškių sambūris“ narių.
Nė vienas jų neturi floristinio išsilavinimo ar tokio darbo patirties, tiesiog semiasi įkvėpimo iš gamtos, iš aplinkos, daro taip, kaip įsivaizduoja ir sugeba. Vyriausių talkininkių amžius – net 85 metai.
„Jos visa tai daro su tokia meile, kad aš neatsistebiu. Bet labai džiaugiuosi, kad jos nori tai daryti“, – bendruomenės narėmis džiaugėsi I.Riterienė.
Švėkšniškiams pagelbėjo ir seniūnija, kuri atvežė smėlio, padėjo pagaminti rėmus.
Kilimų pagrindas padarytas iš smėlio ir plokščių, ant kurių tvirtinami gėlių žiedai.
Gėlių kompozicijų idėja kilo I.Riterienei, kai pagailo savų gėlių, kurias pakąsdavo šalnos.
„Kilo mintis, kad prieš šalnas reikėtų nuskinti tas gėles ir miestelyje padaryti kažką gražaus. Taip ir išsirutuliojo mintis daryti gėlių kilimus.
Aišku, pirmais metais buvo nedrąsu, darėme nedidelį kilimą, bet visiems patiko ir pradėjo kūriniai didėti“, – prisiminė pašnekovė.
Jau dešimtmetį puoselėjamą idėją, pasak I. Riterienės, išlaiko sambūrio narių bendrystė.
„Pagrindas yra bendrystė, bendravimas, noras, meilė savam kraštui. Visi kupini noro ir minčių jau nuo pavasario, galvoja, kokių gėlių sodinti.
Kartais būna, kad jau turime planų, kokių spalvų turėtų būti kompozicija, pasitariame, ko reikėtų pasodinti daugiau.
Visi stengiasi, sėja astras, sodina jurginus, saugo nuo šalnų. Kaip mūsų moterys sako, toks užimtumas, bendrystė yra geriausi vaistai nuo visų ligų. Sambūriečiai suėję dūzgia kaip bitutės, tikras avilys“, – kraštiečiais didžiuojasi I.Riterienė.
