Gamtos ir žmogaus kūrinys
Mes gyvename miškų zonoje, tad natūralios pievos didžiąja dalimi yra gamtos ir žmogaus sąveikos padarinys. Kai prieš daug tūkstančių metų į dabartinės Lietuvos teritoriją atsikėlė gyventi pirmosios pasėlius auginančios gentys, pievų atsirado daugiau, nes šie žmonės vertėsi lydimine žemdirbyste – kirto miškus, juos degino, šitaip patręšdami žemę, žemės ploteliuose augino javus, vėliau juos apleisdavo ir ten susiformuodavo pievos.
Senesniais laikais, kai žmonės dar nesivertė žemdirbyste, pievų lopinėlius padėdavo išsaugoti stambūs laukiniai žoliaėdžiai gyvūnai – arkliai, taurai, kurie nugrauždavo krūmokšnius.
Žmonės nuo seno labiausiai pievas vertina kaip naminių gyvulių pašaro šaltinį.
„Gyvulių ganymas ir šienavimas, gyvulių laikymas užtikrino, kad pievos išliks, neleido joms užželti krūmais, medžiais ir galų gale – tapti mišku“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Renata Ulinskienė.
Ypatingos rūšių įvairove
Natūralių pievų yra skirtingų tipų – šienaujamos mezofitų, stepinės, smilgynai ir kt. Gamtiniu požiūriu, pievų ekosistemos yra vienos turtingiausių pasaulyje!
Lietuvoje natūralios pievos yra namai 550 žydinčių augalų rūšių, iš kurių 70 yra nykstančios ir įtrauktos į Raudonąją knygą. Kai kurios pievų buveinės yra ypač turtingos, pavyzdžiui, Lietuvos botanikai viename kvadratiniame metre ganomos pievos suskaičiuoja net 70 augalų rūšių.
„Pamenu savo senelių pievas, kurias vyrai dalgiais šienaudavo. Tai buvo visas ritualas su šienapjūtės dainomis, džiovinimu, grėbimu į kupetas. Kiek ten būdavo įvairiausių augalų! Koks tai grožis! O kvapas... Kultūrinėje pievoje nerasi ramunių, snapučių, katilėlių, gegužraibių, čiobrelių. Antra – natūrali pieva yra namai daugeliui gyvūnų – bičių, drugelių, vabalų, paukščių ir smukliųjų žinduolių“, – aiškina botanikė.
Nėra natūralių pievų, nėra ir pievinių lingių, griežlių, plėšrieji paukščiai praranda medžioklės plotus, net baltieji gandrai sunkiai randa sau maisto.
Sumažėjo net trečdaliu
Specialistai teigia, kad per pastaruosius 10 metų net trečdaliu sumažėjo natūralių pievų – jos nyksta, nes žmonės nebelaiko gyvulių ir jiems nebereikia pašaro.
„Pas mus kaime šiemet neliko nė vienos karvės, o pievos suartos ir užsėtos. Taip per dešimtmetį natūralų kraštovaizdį pakeitė agrarinis“, – sako R.Ulinskienė.
Neganomos, nešienaujamos pievos greitai užželia mišku. Kitur įveisiamos kultūrinės pievos, nes jose augantys augalai skalsesni gyvuliams.
Natūralios pievos kenčia ir nuo netaisyklingo šienavimo, kai šienaujama per anksti ir augalai nesubrandina sėklų, jų neišbarsto, o biomasė paliekama ant lauko arba mulčiuojama.
Jei pievos traktoriais pjaunamos ne laiku, – iki liepos vidurio, visų pirma nukenčia griežlės, nes jos suka lizdus tarp žolių, ir pjaunant pievą sunaikinami jų jaunikliai. O griežlė visoje Europos Sąjungoje saugomi paukščiai. Paprastoji griežlė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Todėl pastaraisiais metais stengiamasi daugiau bendrauti su ūkininkais siekiant paraginti juos taikyti aplinką tausojančius ūkininkavimo metodus.
Ar galima išsaugoti?
Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti daugiametes pievas, o jų bendram plotui sumažėjus žemiau nustatytos ribos, jas atkurti. Šį minimalų plotą yra nustačiusi Europos Sąjunga.
Dabar Lietuvoje Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos sudarytos grupės botanikai inventorizuoja kiek yra išlikę natūralių pievų, taip pat pelkių, miškų. Šie metai inventorizacijai paskutiniai, tada bus galima pasakyti, kiek pievų sumažėjo iš tiesų.
„Kad pievų mažėja, akivaizdu. Atvažiuoji tikrinti ir randi, kad pieva išarta“, – sako R.Ulinskienė.
Pasak jos, yra du būdai išsaugoti ir atkurti natūralias pievas. Pirmiausia – ekologinis švietimas, kad žmogus pats suvoktų, kodėl reikia saugoti šias pievas. Antra, – išmokos savininkams. Pavyzdžiui, Latvijoje už kiekvieną inventorizuotą natūralią pievą, priklausomai nuo jos tipo, savininkas gauna ir tiesiogines, ir netiesiogines išmokas. Todėl ūkininkai suinteresuoti turėti tokias pievas ir jas tinkamai tvarkyti.
Lietuvoje nuo 2020 m. gegužės buvo pradėta nauja aplinkosaugos priemonė, skirta išsaugoti gausiai žydinčias natūralias pievas. Norintys joje dalyvauti ūkininkai gauna valstybės išmokas už įsipareigojimą vykdyti aplinkai palankią veiklą, atsižvelgiant ne į gaunamus rezultatus, pavyzdžiui, kiek paukščių padaugėjo, bet į nustatytų reikalavimų įvykdymą, pavyzdžiui, šienauti pradėti po liepos 15 dienos.
Bandomajai programai įgyvendinti atrinktos apie 300 hektarų pievų. Pirmenybė teikta Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose ir jų apylinkėse esantiems ūkiams, turintiems natūralių ir pusiau natūralių pievų, kuriose nebuvo arta penkerius ar daugiau metų.
Tačiau R.Ulinskienė skeptiška: „Jei pieva patenka į regioninių parkų teritorijas, arba į Natūra 2000 teritoriją, o ten yra apie trečdalis pievų, tikėtina, kad ji bus išsaugota, tačiau visose kitose vietose esančioms pievoms kyla didžiulė grėsmė. Jeigu žmogus sugalvoja ją išarti, sutrukdyti jam beveik neįmanoma“, – sako ji.
