Tarp jų – ne tik vertingosios senosios veislės, lietuvių selekcininkų išvesti bijūnai, įrašyti į Lietuvos augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą, bet ir plati bijūnų rūšių įvairovė bei modernios naujos veislės iš viso pasaulio, stebinančios neįprastomis spalvomis bei įspūdingomis formomis.
Neįprastomis spalvomis – nuo koralinių, oranžinių iki geltonų, kreminių ir pilkai rausvų – žavi sumedėjusių ir žolinių hibridų veislės: jų naujoji kolekcija buvo padauginta ir naujai pasodinta 2019 metų rudenį, tad ši vasara pirmoji, kai šie bijūnai atsiskleidžia visu savo grožiu.
Pasak jau devintus metus su bijūnais dirbančios vyresn. botaninių kolekcijų kuratorės Žibutės Baškienės, apskritai visa kolekcija per pastaruosius metus suaugo, sutvirtėjo ir ypač tam padėjo gausus lietus prieš žydėjimą: dabar bijūnų aukštis toks, kad tarp jų vaikštančiam pradinukui vaikui teks pasistiebti, norint apžvelgti žiedų jūrą.
Botanikos sode nauji bijūnai atkeliauja tiek įsigyjant juos iš Lietuvos ir užsienio augintojų, tiek mainantis su entuziastais, neretai – ir gaunant dovanų iš veisles sukūrusių selekcininkų. Tad ne atsitiktinai dalis bijūnų kolekcijos eksponuojama teminėse Lietuvos, Latvijos, Estijos selekcininkų darbams skirtose ekspozicijose.
Dailiais žiedais šiemet pradžiugino ir garsaus ukrainiečių selekcininko V. F. Gorobets bijūnų veislės – „Chaklunka“, „Chervoni Vitry'la“, „Chornomor“.
Pagrindinės bijūnų ekspozicijos išdėstytos centrinėje sodo dalyje, saloje (čia dominuoja lietuviškos veislės) ir netoli Kauno tvirtovės įtvirtinimų, kur senosios bijūnų veislės derinamos su žydinčiomis lanksvomis.
Šalia akį traukiančių selekcininkų kūrinių, eksponuojamos ir bijūnų rūšys, kurių gentyje iš viso priskaičiuojama apie 40: laukinėje gamtoje jos paplitusios Pietų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Centrinėje ir Rytų Azijoje (iki šiol Kinija laikoma bijūnų auginimo centru, o Japonija – sumedėjusių bijūnų šalimi). Reikia nepamiršti, kad visos bijūnų veislės sukurtos tarpusavyje kryžminant laukinių bijūnų rūšis, tad jų ekspozicija – tai galimybė susipažinti su dabartinių kultūrinių bijūnų protėviais.
Populiariausi ir dažniausiai auginami Lietuvoje – puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora) ir krūminis bijūnas (Paeonia suffruticosa).
Sode vykdoma ir bijūnų selekcija: auginami sėjinukai, atrenkant perspektyviausius – stabilius, kompaktiškais kerais, išraiškingais žiedais, tinkamus ir želdynams, ir skynimui – kuriems ateityje bus suteikti pavadinimai. Lankytojai gali apžiūrėti šiuos sėjinukus – keliolika atrinktų bijūnų hibridų eksponuojama sodo saloje, šalia didžiosios lietuviškų bijūnų veislių kolekcijos.
Specialisto patarimas: nesodinkite per giliai
„Savo sode nužydėjusius bijūnų žiedus galite nukirpti – tiesa, kirpkite nedaug. Ir net jei skinate bijūnus merkimui, puokštėms, nereikėtų skinti ilgais žiedynstiebiais, nes taip silpnėja keras. O ir pačių žiedų skinkite ne daugiau kaip trečdalį esančių ant kero – antraip kitąmet bijūnas bus silpnesnis ir prasčiau žydės“, – sako Ž.Baškienė.
Laukiantiems stambių, gausių žiedų ji primena, kad bijūnams svarbi saulėta vieta ir ne per gilus pasodinimas – dėl pastarosios klaidos bijūnai dažnai nežydi arba žiedai susmulkėja. Geriausias laikas sodinti – rugpjūčio antra pusė-rugsėjo vidurys.
Šios gėlės nemėgsta medžių, kitų stambesnių augalų kaimynystės – visų, kurie paima iš bijūno aplinkos drėgmę ir maisto medžiagas.
Bijūnų priežiūra nėra sudėtinga – pakanka nuravėti piktžoles ir purenti dirvą, o sausą vasarą – laistyti. Norint, kad pilnavidurius žiedus užauginęs keras neišgriūtų, reikia dėti atramas.
