Sutemus į kurortą iš apylinkės miškų ateinantys šernai darbuojasi negailestingai ir plotas po ploto išknisa būtent tas vietas, kuriose dabar žiemoja baltai ir mėlynai žydinčių gėlių krokų svogūnėliai.
„Iš 700 metrų mūsų krokų jūros pusės jau nebėra. Bijau, kad ir kitos pusės per tas tris savaites, kol medžiotojai imsis darbo, nebeliks“, – liūdnai komentavo Juodkrantės bendruomenės pirmininkė Sandra Berletaitė.
Didžiulės pastangos
Juodojo kranto kurorto vietiniai idėją pamario promenados pievą užsodinti pavasarį didžiuliais, gražiais žiedais pražįstančiais krokais sugalvojo prieš šešetą metų. Pirmasis, bandomasis 5 000 krokų svogūnėlių plotas buvo pasodintas 2017-aisiais ties Raganų kalnu.
Svogūninės gėlės pražydo, tačiau jos patiko ne tik vietiniams, Juodkrantės svečiams, bet ir stirnoms, kurios labai greitai tiesiog nušienavo visą tankiai užsodintą gėlyną. Kanopiniai žvėrys nuskabė žydinčius žiedus su stiebais iki pat svogūnėlių.
Nutarta krokus sodinti labiau apgyvendintoje vietoje, į kurią stirnos nedrįsta užsukti: pačiame kurorto centre, pievoje ties prieplauka tarp Liudviko Rėzos gatvės ir pamario promenados.
2018-aisiais per įvairias šventes (Jonines, arba Rasą, Žvejo šventę, festivalį „Pūsk vėjuži“, rudens Lygiadienį) juodkrantiškiai rinko lėšas, svečius vaišindami pajūryje augančio raukšlėtalapio erškėčio arbata, pačių išvirtomis uogienėmis.
2018-ųjų spalį pavyko pasodinti net 50 000 krokų svogūnėlių, kurie kainavo 2 tūkst. eurų. Plušėjo visa bendruomenė nuo pagyvenusio iki vaiko. Užsodintas plotas pradėtas vadinti krokų jūra, todėl mėlynai ir baltai žydinčios gėlės pasirinktos neatsitiktinai.
Kasmet gėlynas vis plėtėsi, tad pavasarį Juodkrantės svečiai galėdavo išvysti žadą atimantį vaizdą: nuo pat prieplaukos iki Raganų kalno besitęsianti pieva virsdavo mėlynai-balta, tarsi banguojančia žiedų jūra.
Apie vietinių meilę ir entuziazmą puoselėti bei kasmet austi vis ilgesnį žiedų kilimą liudydavo ir prie pasodintų svogūnėlių įsmeigtos lentelės, įspėjančios žmonės, kad čia rekomenduojama nevaikščioti, nevedžioti šunų, kurie galėtų iškapstyti po žeme esančius krokų svogūnėlius.
Tačiau visas šis darbas po šio rudens ir žiemos gali nueiti perniek, ir pavasarį vietoje krokų jūros gyventojai bei svečiai išvys tik vieną kitą išlindusį žiedą. Priežastis – itin suįžūlėję ir tiesiog be saiko, masiškai krokų sogūnėlius išknisantys ir suėdantys šernai.
Kalta pandemija
Net nereikia vykti į Juodkrantę, norint įsitikinti, kad per keletą metų šernų populiacija Kuršių nerijoje yra kaip niekada išaugusi, o tai lemia jų aktyvumą bei didesnį poreikį maitintis.
Iš Klaipėdos persikėlus į Smiltynę šernų iknistus plotus galima išvysti prie kurhauzo, palei vilų kvartalą Smiltynės g. Tačiau ten – tiesiog pievelės, o Juodkrantėje situacija daug dramatiškesnė.
Vietiniai dabar pasakoja, jog šernai į gyvenvietę užsuka kone kasnakt ir pridaro aibę nuostolių įvairiose vietose. Neseniai kriuksiai išlaužė metalinę, segmentinę tvorą ir pro plyšį pateko į vaikų žaidimo aikštelę. Šernai ateina kartu su ūgtelėjusiais jaunikliais, todėl naktinio darbo imasi ištisos jų bandos.
„Nebežinome, ką daryti. Daržas visas sulygintas su žeme. Šernai tiesiog karaliauja. Išlaužytos net kapų tvoros. Beveik 40 metų gyvenu Juodkrantėje ir tokių dalykų nėra buvę“, – pasakojo viena juodkrantiškė.
Vietiniai bijo sutemus ne tik išleisti kur nors savo vaikus, bet ir patys išeiti į lauką, nes kurortą siaubiantys šernai – stambūs, įmitę.
Neringos valdžia apie situaciją žino ir vardija priežastis, kodėl būtent pastaraisiais metais šių kanopinių žvėrių taip smarkiai pagausėjo ir jie ėmė nesibaimindami žmonių masiškai brautis į gyvenvietes, iš kurių labiausiai pamėgta Juodkrantė su 700 metrų pamario pieva, pilna krokų sogūnėlių.
Vienas pagrindinių veiksnių – jau iki gyvo kaulo visiems atsibodusi ir besitęsianti koronaviruso pandemija, kurią lydėjo centrinės valdžios įvesti karantinai, draudimai buriuotis ir kiti suvaržymai.
Todėl Kuršių nerijoje medžiojantys būreliai tiesiog negalėjo medžioti, nes taip būtų pažeidę itin griežtas bei piniginėmis baudomis apipintas taisykles. Šernų per tuos 2 metus nuo oficialios pandemijos Lietuvoje pradžios 2020-aisiais priviso, o jų populiacijos reguliavimas nevyko.
Kitas dalykas – palyginti šiltos žiemos, kurios sudaro sąlygas šernams sėkmingiau išgyventi, daugintis, susilaukti gausesnių vadų, išmaitinti palikuonis. Esą prie kriuksių siautėjimo Juodkrantės gyvenvietėje gali prisidėti ir jų natūralių buveinių – kalnapušynų – rekonstrukciniai kirtimai šio kurorto apylinkėse.
Kalti ir vasarotojai, svečiai iš žemyno, kurie mėgsta šernus maitinti, ypač – į plentą išbėgančius ir duoneliaujančius pirmamečius jauniklius. Tokiu būdu gyvūnai atpranta patys ieškoti sau maisto ir naudojasi galimybe jo gauti iš žmonių, o atėjus šaltajam metų laikui braunasi į gyvenvietes.
Oficiali šernų medžioklė prasidės tik po trijų savaičių, tačiau net ir ji gali neišgelbėti juodkrantiškių krokų jūros. Pagal galiojančias taisykles šaudyti gyvenvietėse ir arčiau, kaip 200 metrų iki jų draudžiama. Tad medžiotojams teks tykoti, vaikytis šernus po kopas, miškus.
Medžioklės plotai ties Juodkrante priklauso Klaipėdos universiteto medžiotojų būreliui.
