„Viską saugau, – kalbėjo Sigitas. – Nyksta natūralios pievos... Viską reikia saugoti“.
Pašnekovas vaikystėje norėjo būti gamtininkas, fotografas ir keliautojas. Pasakoja, kad vieną dieną užsibrėžęs – kas bebūtų, turi to pasiekti.
„Turėjau verslą, bet jis sugriuvo. Ir iki tol kiek uždirbdavau, tiek investuodavau į gamtą. Norėjau pirkti mersą, buvau susitaupęs 15 tūkst. eurų – reikėjo spręsti: investuoti į gamtą ar į mersą“, – pasakojo S.Kalnius.
Galiausiai Darbėnuose (Kretingos raj.) nusipirko sodybą, atvažiavo čia Marija Jankauskienė, ekologė iš Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos, apžiūrėjo. „Sako, kokia graži pieva! Būtinai išsaugok. O aš kaip ir daugelis norėjau ją sukultūrinti“, – prisiminė vyras.
Dabar kalba kitaip: šiandien, kaip sako Sigitas, gamtosauga – šuniukų ir kačiukų lygio. „Nužudyk kačiuką – pasodins į kalėjimą. Su chemikalais nupurkščiau pievą, ten nužudyčiau milijoną gyvybių – nieko nebūtų, – samprotavo pašnekovas. – Man savivaldybė nurodė išpjauti pievą – turi apie savo sodybą nušienauti. Pasakiau, kad tą pačią pievą mes visi matom skirtingai – drugeliui ji vienokia, varlei – kitokia, žmogui – dar kitokia“.
S.Kalnius – gamtininkas – savamokslis, daug laiko skiriantis inkilams gaminti. Sigitas sako, yra jų iškėlęs gal 600.
„Taip atrodo – bet kur atėjai ir įkėlei inkilą, tačiau turi būti tam tikras biotopas, kiekvienam paukščiui reikia tam tikro medžio. Jei noriu pelėdai įkelti inkilą, kartais vaikštau savaitę ir nerandu vietos“, – pasakojo gamtos mylėtojas.
Sigitas daro pačius įvairiausius inkilus – nuo drugelių iki pelėdų, miegapelėms, zylėms, kamanėms, šikšnosparniams. Būtent jiems, sako, sudėtingiausia pagaminti inkilus, mat šiems gyvūnams reikia daug įvairių landų.
„Perskaičiau Selemono Paltanavičiaus knygutę „Geri darbai gamtai“ ir pagalvojau – kelsiu inkilus pelėdoms. Maniau, atgaminsiu vaikystės idėją, iškelsiu kelis inkilus.
Nusipirkau du kubus lentų. Žiūriu, joms supjauti reikia įrankių – nusipirkau įrankius. Inkilams daryti reikia patalpų – su lentom atsikrausčiau pas brolį į garažą. Norint eiti į mišką reikia rūbų, gamtai stebėti reikia žiūronų. Mane iš garažo pradėjo gainioti lauk. Sugalvojau nusipirkti šitą sodybą. Tai – avantiūra“, – su šypsena kalbėjo entuziastas.
Pardavinėdamas pagamintus inkilus jis gauna šiek tiek pajamų. „Gyvenu labai ekstremaliai. Nežinau, kas ryte manęs laukia: be pinigų, be maisto ir, jei tik turiu pinigų, už juos nuperku kokį medvaržtį, rąstą...
Jau suradau rėmėjų, kurie man duoda, pavyzdžiui, medienos. Mano idėja tokia: iš tų, kas niokoja mišką, kažką paimti ir vėl įdėti į mišką“, – savo filosofiją aiškino Sigitas.
Bendraminčių jis rado: susibūrė vyresni aplinkiniai žmonės, padedantys statyti svečių namuką, sceną. „Jei čia turėčiau šuniukų, kačiukų, pirtį, lankytojų sulaukčiau, bet aš atėjau į tuščią vietą – turiu susikurti, ką galiu siūlyti žmonėms“, – kalbėjo S.Kalnius.
Tvarko jie ir voljerus pelėdoms. Būtent pelėdoms Sigitas sako atidavęs daugiau nei 10 metų.
„Maniau, pasidarysiu viską greitai, bet įklimpau, – šypsosi. – Kišu pinigus į gamtos apsaugą, dar iš mamos ir brolio paimu“.
Po truputį stumdamasis į priekį jis susirentė erdvią salę – jei atsirastų norinčių, ją nuomotų edukacijoms. Nuo pavasario vienas dovanų kuponų platintojas siūlo sumokėjus tam tikrą pinigų sumą Pelėdų sodybos kirtavietėje pasodinti vardinį ąžuoliuką. Pasvajoja Sigitas ir daugiau: jei iš veiklos pavyktų užsidirbti, įdarbintų jaunus gamtininkus, jie keliautų po apylinkes, jas tyrinėtų ir bandytų jas išsaugoti. Arba dar viena idėja: jei sužino, kad miške auga ąžuolai, kuriuos reikia išsaugoti, tačiau juos ruošiamasi kirsti, bandytų medžius išpirkti.
„Noriu gamtosaugą padaryti tarsi įmonę – iš vienur gaunu pinigų, per kitur juos investuoju, kad nereikėtų laukti, kol kas ateis ir parems. Jaučiu malonumą, kai matau pievą, matau drugius. Galiu dėl hobio įkelti 10 inkilų, bet gamtosaugoje toks skaičius esmės nesudarytų“, – kalbėjo vyras.
Jis įsteigęs viešąją įmonę „Pelėdos“. Iš to jokios tiesioginės naudos negaunantis – tik norėjęs įteisinti veiklą ir pradėti propaguoti gamtosaugines idėjas.
S.Kalniui neramu dėl daugybės gyvūnų: „Lietuvoje atrado vieną perinčią laplandinę pelėdą. Per 25 m. atrado vieną porą. Tačiau populiacijai reikia gerokai daugiau porų, nes kai jų stipriai mažiau, maišosi broliai su seserimis. Arba įsivaizduokite: vienoje vietoje stovi šimtas, du šimtai avilių. O maistinė bazė ribota – reikia ir laukinėms bitėms, ir pačioms naminėms. Be to, vienoje vietoje koncentruojasi ligos, o kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo gamta atsparesnė“.
Apie gamtą Sigitas galėti kalbėti nesustodamas. „Dieve, kodėl man davei meilę gamtai, o ne motociklams. Burzginčiau sau ir tiek“, – nesuprasi, juokais ar rimtai šneka jis.
