Raukšlėtalapių erškėčių dar sovietmečiu į Kuršių neriją atvežė ir sudaigino pagal mokslininkų rekomendacijas miškininkai – visi tikėjosi, kad šie augalai sutvirtins vėjų pustomą apsauginį kopagūbrį. Erškėčių plantacijos suvešėjo, persimetė į kitas pajūrio vietoves.
Daugiau kaip po pusšimčio metų nacionalinio parko darbuotojai, žvelgdami į žaliuojančių erškėčių kilimu nuklotus smėlynus, stveriasi už galvos – invaziniai augalai prisitaikė, sparčiai plinta, naikina kitus augalus, keičiasi kopų kraštovaizdis.
Smėlyje erškėčiams išgyventi nelengva. Kuršių nerijoje jie paprastai būna žemesni, gali išaugti iki pusmetrio, tačiau šaknis suleidžia net į 15 metrų gylį.
Vasarą rusvais žiedlapiais pasipuošę, o rudenį uogas subrandinę spygliuoti erškėčiai – didžiausi vietinių augalų priešai.
Nukritusios į smėlį uogos paskleidžia šimtus sėklų.
Erškėčių plantacijos jau suvešėjo ir Naglių gamtos rezervate, kur dunkso pilkosios kopos. Ateiviai augalai jau baigia išstumti kopų senbuves – į Raudonąją knygą įrašytas pajūrines zundas.
„Kažin ar pavyks išnaikinti erškėčius – stabdome juos retindami ir kirsdami krūmus. Augavietėse naudoti technikos, purkšti chemikalais negalime“, – sakė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovė Aušra Feser.
Tuo metu Kaliningrado sričiai priklausančioje Kuršių nerijos dalyje erškėčiai tiesiog klesti. Juos įsileidę rusai jokių bėdų neįžvelgia – nereikia žabais tvirtinanti kopagūbrių.
Pasak A.Feser, anksčiau erškėčiai nejaudino ir neringiškių: „Tik pastaraisiais dešimtmečiais, kintant klimatui, jie ėmė stelbti vietinius augalus. Nukenčia gyvūnai ir vabzdžiai, mintantys retažole smėlynų augalija, – siaurinami jiems įprastos aplinkos plotai.
Pastebėję, kad erškėčių vaisius noriai ėda į kopas ir palves atklydę šernai, lesa paukščiai, aplinkosaugininkai kurorto gyventojus ir svečius ragina rinkti ne tik grybus, bet ir šias uogas.
Sąnarių ligų kankinamiems vyresnio amžiaus žmonėms medikai pataria vartoti erškėčių preparatus, arbatą, iš jų išvirta uogiene – vitamino C bomba.
Plinta ir daugiau nepageidaujamų augalų
Kuršių nerijos pusiasalyje palengva įsitvirtino ir kiti invaziniai augalai. Šiuo metu čia bene agresyviausiai plinta bitinės ir smulkiažiedės sprigės.
Anksčiau pakelėse sodintos iš Šiaurės Amerikos kilusios akacijos (baltažiedės robinijos) irgi pripažintos nepageidautinu invaziniu augalu.
Ne visi žmonės supranta, kodėl gamtos sergėtojai kopose ir palvėse žydinčių muilinių gubojų anksčiau neleisdavo paliesti, o dabar patys prašo naikinti kaip Sosnovskio barščius.
„Gubojos išplito ne tik Kuršių nerijoje, bet ir visame Lietuvos pajūryje nuo Melnragės iki Nemirsetos. Ar bus malonu, kai kopose matysime tik gubojas ir erškėčius?“ – aiškino A.Feser.
Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai šią vasarą Juodkrantėje surengė pirmąją masinę talką – keli šimtai gamtos bičiulių naikino prie Gintaro įlankos suvešėjusias bitines ir smulkiažiedes spriges, erškėčius.
Dalis invazinių augalų pašalinta laiku – kol dar žydėjo, nebuvo subrandinę sėklų ir paskleidę jų po Kuršių neriją.
