Laimikis – ankstyvo ryto vaizdai
Biržų muziejaus „Sėla“ ekskursijų vadovė Aušra Jakubelskienė, kai nori „pagauti“ grožį, keliasi švintant, įsispiria į guminius botus ir braidžioja pamiškėm, paežeriais ar pelkėm.
Jos laimikis – rūkuose skendintys apylinkių peizažai, įspūdingi saulėtekiai, su pirmaisiais spinduliais pakirdę laukiniai gyvūnai.
Ankstyvą metą fotografuoti vaizdai atrodo lyg mistiniai paveikslai, dažnas žiūrovas tų vietų neatpažįsta, nors dienos metu jose yra ne kartą buvęs.
Pasak menininkės gyslelę turinčios muziejininkės, visa jos kūrybos paslaptis – anksti išsiristi iš lovos ir nebijoti ryto rasų.
Biržietės fotografijose rūkais pridengti peizažai yra jos nuotraukų skiriamasis bruožas.
„Labai myliu žmones, bet gamtą labiau. Norėčiau išmokti daryti gerus portretus, kartais pasiseka pagauti vykusį kadrą, tačiau gerą peizažą užfiksuoti sekasi dažniau“, – sako ji.
Gamtoje niekad nuobodu nebūna
Muziejininkė tikina, kad į fotomenininkės statusą nepretenduoja, nedrįsta lygintis su labiau patyrusiais. Toji kūryba – ne pasirodymui, o tik savo malonumui.
Rimčiau fotografuoti A.Jakubelskienė pradėjo tik prieš 6 metus, kai iš Latvijos pasienyje esančio Kvetkų kaimo su šeima persikraustė į Biržus. Iki tol į mieste esantį darbą kasdien važinėdavo.
„Gali išeiti iš kaimo, bet kaimas iš tavęs neišeis“, – juokiasi moteris.
Ji paaiškina, kad atsidūrus mieste išliko neužgesinamas poreikis būti gamtoje, bristi pievomis, įmerkti kojas į upę, pastovėti po miško medžiais, kvėpuoti grynu oru. Ėmusi fotografuoti tarsi grįžo į tą nuo mažų dienų pažįstamą terpę.
„Kažkada skruzdėlyną net dvi valandas fotografavau, nejutau laiko, gamtoje niekad nebūna nuobodu“, – sako ji.
Ne kartą spaudė aparato mygtuką ir sutikusi laukinius žvėris: besidairančią lapę, per žoles šokančią stirną. Kitą kartą akis į akį susidūrė su žalčiu. Šliužas tarsi pozavo, pakėlęs galvą spitrijosi tiesiai į telefono fotokamerą.
Biržietes supažindino su nepažinta jų gimtine
„Nuo rūko viskas ir prasidėjo“, – sako, kas nejučiom įtraukė į vis gražesnių kadrų paieškas.
Kaip sustosi, kai jau pirmosios nuotraukos sulaukė pagyrų, o dar pažįstami klausinėjo, kur tokių vaizdų aptinkanti, aplink juk nieko panašaus nėra.
„Esu „vyturys“, anksti keliuosi, o draugai „pelėdos“, tai norėjau parodyti, ką jie praranda“, – turėjo dar vieną motyvą fotografuoti.
Draugėms, kurios nepatikliai kraipė galvas ir niekaip nenorėjo tikėti, jog A.Jakubelskienė fotografuoti niekur toli nevažiuoja, kartais nė iš Biržų kojos neiškelia, viską randa čia pat, pačiame mieste ar jo prieigose, ilguoju tiltu perėjusi Širvėnos ežerą, ji net surengė specialią ekskursiją.
„Aš, naujai atsikrausčiusi, biržietėms nuo prigimimo aprodžiau apylinkes, supažindinau su visai čia pat esančiais miškais, pelkėm, parodžiau jų gamtą, kurios nepažino, nors yra čia užaugusios“, – muziejininkė pabuvo kitos krypties ekskursijų vadove.
Kai ko pasimokė iš savo vyro
„Rugpjūtį, rugsėjį žemė drėgmės pritvinkusi, sunki, o virš jos kyla lengvutis ryto garas. Kokybiškai tą užfiksuoti gali tik su gera technika. Deja, dabar aš fotografuoju mobiliuoju telefonu“, – sako peizažų medžiotoja.
Moters šeima turėjo daug geros fotoįrangos, visą filmavimo techniką, bet prieš 4 metus jų namus apvogė. Vagys išnešė visą vaizdo bei fotoįrangą. Policija jų taip ir nerado. Tuoj po to šeima įsirengė vaizdo kameras ir namų apsaugą.
Moteris paaiškina, kad jos vyras Antanas Jakubelskas turi video-operatoriaus ir fotografo specialybę, bet pagal profesiją niekad nedirbo.
„Jis turi fotografinį matymą. Kai rinkau kraštotyrai medžiagą, reikėjo statinius fotografuoti, tad atsistoju priešais ir pliaukšteliu, o kai paprašau vyro, matau, jog jis ieško geriausio kampo, kad išryškintų privalumus“, – sako kai kurių dalykų pasimokiusi iš saviškio.
Per karantiną ji nusipirko fotošopo programą, dabar mokosi ja dirbti, bet koreguotos nuotraukos jai pačiai ne prie širdies, nėra gražiau už spalvas, kokios buvo natūroje.
Svarbu pasigėrėti ir grožio prisigerti
„Sūnus mane guodė, kad fotografuoti su mobiliuoju telefonu net geriau, nereikia svorio tampyti, įsidedi į kišenę ir viskas. Kita vertus, jei kelsiesi su visais, jokia technika to grožio, koks būna rytais, nesukurs“, – mano pašnekovė.
Anot jos, rytiniai braidžiojimai pievomis ir miškų takais juk ne vien dėl fotografavimo, svarbu pačiai pasigėrėti, to grožio prisigerti, nes tokių dalykų niekur kitur nepamatysi ir nepajausi.
„Žinau, kur gulbės peri, kada gulbiukai išsiris, atradau labai gražią pelkę, bet nesakysiu kur, nes žmonės tuoj nuniokos. Štai miške yra įrengta poilsio aikštelių, laužaviečių, bet niekadėjai šiukšliadėžėm nesinaudoja, ant miško paklotės savo pėdsaką palieka, ištisai mėtosi kaukės, plastikiniai buteliai, maišeliai“, – piktinasi moteris.
A.Jakubelskienė per karantiną savo nuotraukomis pradėjo dalytis feisbuke ir sako iškart pajutusi, kaip žmonėms reikia gamtos vaizdų. Ypač miestiečiams, gyvenantiems daugiabučiuose, neturintiems savų kiemų. Tai vėlgi buvo postūmis fotografuoti.
Rytais tik dosnius žvejus sutinka
A.Jakubelskienės draugės klausia, ar ši, ieškodama vaizdų, nebijanti viena klaidžioti? Moteris tikina, kad rytais bijoti nėra ko, turintys blogų kėslų paprastai apyaušriu nesitrainioja.
„Nebent kokį žveją prie vandens sutinku, pasilabinam, būna, kad žuvies pasiūlo“, – pasakoja ji.
Vasaromis muziejininkė fotografuoti išeina apie 4 valandą ryto, prieš saulei tekant. Rudeniop keliasi vėliau, tarp 5-os ir 6-os valandos.
Parėjusi visus drabužius iš karto kiša į skalbimo mašiną, jei ir bus kokia erkė užropojusi, tai neišgyvens.
„Tik vieną kartą buvo įsisiurbusi“, – prisipažįsta, kad kraujasiurbės visgi buvo pažymėta.
Ilgisi savo kaimo
„Kaip mums pasisekė, gyvenam šalia dviejų ežerų ir dviejų upių. Aš vis dar „atradinėju“ Biržus“, – apylinkių grožiu džiaugiasi ekskursijų vadovė.
Kitam dažni žygiai į gamtą būtų nuovargis, o jai – įprastas dalykas.
„Augau tarp brolių, kasdiena ir laisvalaikis buvo aktyvūs, visi miškai išmaišyti, medžiai išlaipioti“, – su ilgesiu prisimena savo kaimą.
Į Kvetkus ir dabar dažnai lekia, ten gyvena brolis Paulius su šeima ir vaikystės draugė Renata.
Nors Kvetkai – Latvijos pasienyje, A.Jakubelskienė, priešingai nei daugelis kvetkiečių, latviškai nešneka. Neperėmė ir biržietiškos šnektos.
„Mano mama Ona Bartašienė buvo Kvetkų mokyklos direktorė, lietuvių kalbos mokytoja“, – paaiškina, kas nuo mažumės įkalė taisyklingą bendrinę kalbą.
Baigusi mokslus ir ištekėjusi ji nuo mamos nepabėgo, su vyru ilgai gyveno Kvetkuose.
„Sovietmečiu laikėm karvę ir kiaulę. Bendradarbės juokiasi, kad neįsivaizduoja manęs su kaliošais, bet juos tikrai turėjau ir karvę melžti mokėjau“, – kai muziejininkė gyveno ūkiškai, mokėjo visus kaimo darbus.
Net mirčiai pritaikė citatą
Pasak biržietės, mama buvo nerealus žmogus, kiekvienai situacijai pritaikydavo literatūrinį kūrinį, tokios atminties ir aštraus proto asmens gyvenimo kelyje jai daugiau neteko sutikti.
„Einu į pasimatymą, o mama jau eiles deklamuoja, kas gali nutikti. Susiruošiau į vestuves, į poras pakvietė, kaime teks ant šieno jaunimui miegoti, o mama vietoj moralų cituoja kūrinį apie rožę ir vandenyną. Man dabar labai trūksta tokių jos patarimų“, – sako muziejininkė. Ir priduria, kad net gulėdama mirties patale mama gyvenimui vis dar pritaikydavo citatų.
„Sakau jai: „Kovok“, o ji man: „Kai rankos nusvyra, kardas iškrenta“, – mena, ką ištarė prieš pat amžiams užmerkiant akis.
Mokosi iš savo vaikų
„Dabar gyvenimas lengvas, vaikai užauginti, savo malonumui galiu ir fotografuoti“, – šypsosi moteris.
Ji sako dabar gyvenanti iš dividendų, į artimuosius ir vaikus įdėta meilė grįžta su kaupu, sūnūs dabar tėvus lepina.
Prakalbus apie meilę vėl ištaria frazę: „Man labai pasisekė.“
Pasisekė, nes visą gyvenimą jautėsi mylima. Mamos ir brolių, paskui vyro ir vaikų.
„Sūnus perspėja, kad nelepinčiau anūko Jono, jam pusantro mėnesio, esą kai grįš į namus Norvegijoje, su vaiku nebesusitvarkys. Aš atkertu, kad lepinsiu iki negalėjimo, nes jokiam vaikui meilės nebus per daug“, – priešgyniauja savo jau suaugusiai atžalai.
Moteris sako, jei kas paklaustų, ko nugyventame gyvenime gailisi, turėtų vienintelį atsakymą: „Per mažai vaikus lepinau.“
„Vaikai mus praaugo ir ūgiu, ir protu, ir intelektu. Mes labai iš savo vaikų mokomės, einam link to – nieko neišmesti, perdirbti, rūšiuoti. Surenku net duonos pluteles, eidama į mišką žvėreliams lauktuvių nunešu“, – kalba biržietė.
Pagavo ir norvegišką rūką
Neseniai Jakubelskai viešėjo Norvegijoje pas sūnų.
„Gamta ten užburianti, gali fotografuoti be sustojimų, bet vyrui pasakiau, kad čia eisiu medžioti rūkų, užsibrėžiau tikslą pamatyti ir nufotografuoti norvegišką rūką“, – juokiasi pašnekovė.
Šeima yra daug keliavusi, o Norvegiją jau išmaišė skersai išilgai. Dabar su vyru keliavo mažiau populiariomis vietovėmis, žmones sutikdavo kur ne kur.
Fiordų šalyje užtikti rūką – ne taip paprasta, vienu metu, regis, tirštas, o po akimirksnio išdryksta, suplyšta gabalais.
„Vieną rytą prabundu, pro langą matau – rūkas, šoku į guminius ir bėgte palei mišką į kalną ieškoti patogesnės pozicijos fotografuoti. Apačioje lėtai teka upė ir, keista, virš jos jokio rūko nėra, jis dūluoja tik kalno šlaite. Trumpai. Gali net nesusizgribti paspausti aparato mygtuko. Tie rytiniai atradimai toks džiaugsmas!“ – kalba moteris.
