Gėlių karalienės Virginijos kolekcijoje – daugiau nei tūkstantis veislių jurginų

Skaistgirietė jurginų augintoja didžiuojasi, kad šiais metais jos net penkios jurginų veislės dalyvauja Parc Floral de Paris organizuojamame tarptautiniame jurginų veislių konkurse. Virginija sako, kad tokiame konkurse dalyvauja pirmą kartą ir labai laukia žinios iš Paryžiaus.

V. Gasiūnaitei šios gėlės patinka dėl ilgo žydėjimo – jų žiedai sodybą puošia nuo vidurvasario iki šalnų. Tačiau atsakyti, kada tiksliai į jos gyvenimą atėjo jurginai – negali.

„Jurginus auginu, kaip sakau, daugiau nei pusę savo gyvenimo. Tai gali būti per trisdešimt metų. Tiesiog užsikabinau ir dabar auginu jurginus. Be jų gyvenimo neįsivaizduočiau“, – nuoširdžiai prisipažįsta Virginija.

V. Gasiūnaitės kolekcijoje, kaip minėta, apie 1200 jurginų veislių, o kiek pačių kelmų, nebesuskaičiuoja net pati gėlininkė.

„Sako, jurginas – rudens pranašas, rudens gėlė. Sakyčiau, kad tai netiesa. Tai gal daugiau vidurvasario pranašas, nes pirmieji jurginai pražysta liepos viduryje, o žemaūgiai žydi jau antroje birželio pusėje. Jurginai baigia žydėti, kai prasideda šalnos“, – pasakoja šių gėlių augintoja.

Jurginų mylėtoja ir augintoja sako, kad jurginai žydi kitaip ir gausiai.

„Jurginai visai kitokie nei kitos gėlės. Kuo daugiau skini žiedus, tuo daugiau jurginai žydi. Be to, jie žydi įvairiausių spalvų, dydžio ir formų žiedais. Jurginų kero aukštis gali būti nuo trisdešimt centimetrų iki dviejų metrų, o žiedo skersmuo – nuo kelių iki daugiau nei dvidešimt centimetrų.

Todėl nenuostabu, kad anksčiau pagal žiedo formą jurginai buvo skirstomi į vienuolika grupių – kaktusiniai, nimfiniai, pomponiniai, rutuliniai, dekoratyviniai ir kitokie. Man artimiausi pomponiniai ir rutuliniai bei nemoniniai“, – rodo minėtų grupių jurginus V. Gasiūnaitė.

Skaistgirietė sako, kad šiais metais jurginus pasodino daug vėliau nei pernai.

„Šaltas pavasaris buvo ir baigiau sodinti po birželio 10-os dienos. Todėl ir žydėti jurginai vėlavo apie porą savaičių. Prie visko prisidėjo ir vėsus oras, šalta žemė. Todėl vienas kitas jurginas ir nupuvo. Paskui stojo karščiai, o dabar lietus užlijo – šlapia“, – pasakojo Virginija apie orų įtakas jurginams.

Norėdama jurginų padauginti, jų gumbus skirstyti gėlininkė pradeda maždaug sausį–vasarį. O į atvirą dirvą šios gėlės sodinamos jau praėjus pavasarinių šalnų pavojui, gegužės mėnesį.

„Darbo laukuose užtenka nuo pavasario iki vėlyvo rudens, o per visą žiemą darbuojuosi rūsyje. Rūsyje turi būti 3–6 laipsniai šilumos ir 60–80 procentų drėgnumas. Šilumą gali pasireguliuoti. Jeigu per šilta, atidarau rūsio duris, o jeigu per sausa, statau vandens kibirus.

Žmonėms pardavinėju ir jurginų žiedus, ir gumbus. Ko labiausiai reikia mylintiems jurginus“, – aiškina V. Gasiūnaitė ir teigia, kad pardavusi vienus jurginų gumbus nusiperka kitus arba atsisiunčia naujus gumbus iš Latvijos, Olandijos, Vokietijos bei prisipažįsta, jog iš Anglijos šiais metais atėjo jurginų siunta paskutinį kartą.

V. Gasiūnaitė su savo išaugintais jurginais dalyvauja ne vienoje parodoje.

„Šiais metais dalyvavau parodoje Šiauliuose ir kasmetinėje Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje rengiamoje parodoje. Ir dar galiu pasigirti, kad šiais metais buvau pakviesta dalyvauti tarptautiniame jurginų konkurse Paryžiuje.

Išsiunčiau savo selekcijos penkių veislių jurginus ir antroje rugsėjo mėnesio pusėje tikiuosi sulaukti atsakymo iš konkurso. Paryžių pasiekė ‚Patricija‘, ‚Auksė‘, ‚Ryto suktinis‘, ‚Migla‘ ir vadinamoji ‚Lietuviška blondinė‘, – pristatė jurginų augintoja veisles, išsiųstas į konkursą Prancūzijos sostinėje ir aiškina, kad veislė priklauso nuo jos pačios darbo ir gamtos įtakos.

Beje, Kaune 2018-aisiais surengtoje pirmoje tarptautinėje jurginų parodoje V. Gasiūnaitės išvestas jurginas ‚Otilija‘ skinamų jurginų grupėje laimėjo pirmąją vietą, pernai tokio paties įvertinimo sulaukė ir kita jos išvesta veislė ‚Vaidilos ainis‘.

Išgirdusi klausimą, kaip atsiranda jos išvestoms veislėms pavadinimai, Virginija juokiasi ir sako, kad žodžiai ateina patys.

„Štai šis rožinis vadinasi ‚Pro rožinius akinius‘. Kiti vardai ateina savaime, arba jurgino žiedas sukelia kokias nors asociacijas ir taip gimsta pavadinimas. Kita vertus, kad atsirastų nauja veislė, reikia laiko. Jurgino žiedo savybės išryškėja, susiformuoja maždaug trečiais ketvirtais augimo metais, o tada ir pavadinimas gimsta“, – sako V. Gasiūnaitė.

Kaip gentis jurginai pirmąkart buvo aprašyti ne laukinėje gamtoje, o botanikos sode Madride. Jurginus pirmąkart aprašė 1791 m. ispanas Antonijus Chosė Kavanilas, naująją augalų gentį pavadindamas Dahlia vardu, garsaus švedų botaniko Andrėjaus Dalo garbei. Iš kur atsirado jurgino vardas?

Vokietis Karlas Liudvikas Vildenovas nusprendė naujai aprašyti ir suskirstyti jau egzistuojančią bei aprašytą Dahlia gentį: 1803 metais jis pakeitė Dahlia genties pavadinimą į Georgina, gamtininko Johano Gotliebo Georgijaus garbei. Kadangi Georgina vardas tebuvo vėlyvesnis Dahlia vardo sinonimas, mokslininkai jį atmetė.

Tiesa, Georgina spėjo prigyti kai kuriose kalbose, ypač slavų. Mūsų kaimynai latviai, aistringi jurginų gerbėjai, šiuos augalus ir vadina dālija. Garsi latvių veisėja Rita Zala vieną savo išvestą jurginų veislę yra pavadinusi lietuvišku vardu ‚Birštonas‘.

Pirmuoju jurginų augintoju Lietuvoje laikomas dr. Stanislovas Moravskis, gyvenęs Ustronės dvare Jundeliškėse.

2013 metais 15 lietuviškų jurginų veislių buvo įtrauktos į Lietuvos augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą: tai A. Gražio išvesti jurginai ‚Juozas Miltinis‘, ‚Lietuvos Knygnešiams‘, ‚Sabonis‘,‘ ‚Ona Skeivienė‘, ‚Saulėlydis‘, ‚Sniegius‘, ‚Teatras‘, ‚Ugnius‘, ‚Vitalija‘ ir A. Liutkevičiaus veislės ‚Baltijos Kelias‘, ‚Margiris‘, ‚Oginskis‘, ‚Provincinis‘, ‚Rambynas‘, ‚Tumas Vaižgantas‘.