– Ko tikėtis grybautojams iš šių metų spalio? Ar dar yra galimybė rasti vertingų valgomų grybų Lietuvoje?
– Kiekvieni metai yra labai unikalūs, todėl tiksliai atspėti, kas bus šiais metais yra gana sundėtinga. Tikėtina, kad baravykų tiek daug jau nebebus, ta gausi banga jau baigia išsisemti. Po vienos ar dviejų savaičių dar gali vienas kitas išdygti. Vis tik dauguma kitų grybų – gudukų, kelmučių, piengrybių, raudonviršių, lepšių, kazlėkų, umėdžių dar turėtų būti. Pradžiuginti grybautojus taip pat galės ir vėliau augančios žaliuokės, guotės. Na, o vienintelė sąlyga dabar grybams dygti – lietus, nes kol kas yra per sausa. Pavyzdžiui, umėdės ir dabar bando dygti, tačiau pleišėja kepurėlės, akivaizdžiai trūksta drėgmės.
– Kokio tipo miškai šių metų spalio mėnesį bus tinkamiausi grybavimui? Kur reikia jų ieškoti – mišriuose, spygliuočių ar lapuočių miškuose?
– Kol kas, kai labai sausa, didelio skirtumo ir nėra, reikia sulaukti tik drėgmės. Tačiau rudenį lapuočių miškuose grybų augimo perspektyvos tik mažės, kadangi medžiai palaipsniui meta lapus ir kai visi lapai nukris, po jais jau grybų sezonas baigsis. Ypač tokiems grybams kaip baravykai, raudonviršiai. Tokiu metu grybai nebegauna maistinių medžiagų – grybiena nemiršta, bet paprasčiausiai nebedera.
Tačiau mišrūs ir spygliuočių miškai išliks perspektyvūs – gali ir iki lapkričio mėnesio būti tinkami grybauti, žinoma, priklausomai nuo oro temperatūros ir drėgmės bei kaip greitai medžiai mes lapus. Kol kas dar ryškaus lapų kritimo spalio pradžioje nematyti. O šiuo metu besilaikanti sausra tik apmažina grybų derlių. Vis tik nereikėtų labai didelio kiekio tikėtis.
– Mums įprasti yra populiariausi grybai – baravykai, raudonikiai, voveraitės, rudmėsės ir kiti. Kokių egzotiškesnių, delikatesinių grybų dar galima rasti? Gal yra kokių netradicinių, tačiau vertingų ir skanių grybų, pavyzdžiui, augančių ant medžių?
– Rudenį žmonės labai nustemba, kai atranda bobausių. Netgi pagalvoja, kad grybai supainiojo metų laikus. Vis tik tai yra tas pats bobausis, tik kitos rūšies – rudeninis. Tačiau tai ne tokia ir didelė egzotika. O iš tų egzotiškesnių – tiek spalį, tiek lapkritį, gruodį, sausį ir net vasarį galima rasti grybą enoki. Tie, kas perka grybus parduotuvėse žino. Gamtoje jį galima rasti ant medžių augantį per atlydžius. Jis dar vadinamas rudeniniu kelmučiu arba juodkotė ugniabudė.
Tiesa, šis grybas visiškai nepanašus į tą, kuris parduodamas parduotuvėje. Parduotuvėje – baltos smulkios kepurėlės, makaronų plonumo koteliai. Jie taip atrodo, nes yra auginami dirbtinėmis sąlygomis, tamsoje ir todėl yra šviesūs. O gamtoje, ant medžių, per atlydį ar rudenį, kepurėlės rusvai gelsvos, ryškios, aksominės, tamsūs kotai. Tai yra tam tikra egzotika – per atlydį, kai dar visur sniegas, ant medžių šie grybai yra ryškiaspalviai, šviežiai išdygę. Rudenį dar augs ir kreivabudės. Štai tokios egzotinės rūšys dar galimos.
– Gal būt geriau nerizikuoti, neprisirinkti tų neaiškių, retai matomų grybų?
– Be abejo. Geriau pasigrožėti, nufotogravuoti, bet valgyti nebūtina. Ugniabudę galima valgyti, tai geras grybas. Bet retai kas ją renka ir valgo, nes ant medžių auga ir tokiose vietose jų neieško.
– Kokiais pagrindiniais kriterijais reikia vadovautis norint atskirti valgomą nuo nevalgomo, nuodingo grybo?
– Paimkime konkretų grybą – žaliuokę, kurių šiemet man dar neteko matyti. Prieš kelias dienas mačiau žalsvąsias musmires lendančias. Iš štai, matosi rusvai žalsva kepurėlė – atrodo, gryna žaliuokė. Ir jei labai skubate ar gerai nepažįstate, pjausite ir atrodys, kad tai žaliuokė. Taip daryti yra labai pavojinga – galima prisirinkti musmirių. Taigi, nepažįstamus grybus reikia rauti, pažiūrėti, koks yra kotas. Pažiūrėkite, kokia yra kepurėlės apačia – jei balta, tai žalsvoji musmirė. Jei kotas su sijonėliu – atminkite, kad žaliuokė tokio neturi. Žaliuokės kepurėlės apačia yra gelsvai žalsva, panašios spalvos ir kotas.
– Kiek man žinoma, grybų su sijonėlių nereikėtų imti. Ar tai vienas pagrindinių nuodingo, nevalgomo grybo požymių?
– Gali būti ir valgomi, pavyzdžiui, gudukai. Jie yra su sijonėliu, panašūs į musmirę. Reikia pažiūrėti į kepurėlės apačią – jos lakšteliai yra ne balti, o gelsvi, šiaudų spalvos. Ir kotas ne baltas, o gelsvas ir nėra gumbo koto apačioje. Iš tiesų, nėra tokio vieno pagrindinio požymio, kad galėtume atskirti valgomą nuo nevalgomo grybo. Kiti žmonės neima grybų, kurie mėlynuoja, pavyzdžiui, šilbaravykių. Šie grybai melsvėja, todėl ir neima, nemalonu, neestetiška juos valgyti.
– O jei grybo kepurėlės apačia yra su taip vadinama kempinėle? Ar visi tokie grybai yra valgomi?
– Ta kempinėlė tiksliau vadinama vamzdeliais, skylutėmis. Dauguma tokį požymį turinčių grybų yra valgomi. Nebent tik šėtonbaravykis yra nevalgomas, bet retai kas jį randa. Taip pat gali pasitaikyti ir aitrusis pušynbaravykis. Jei tokį grybą įdėsite į sriubą, ją jau sugadinsite – jis nėra nuodingas, bet visas maistas taps kartus. Arba kartusis baravykas – net ir žalią lyžtelėjus dar gal ir nepasirodys kartus, bet išvirus jis tampa baisiai kartus.
Dauguma kitų grybų su vamzdeliais kepurėlės apačioje nebus pavojingi ar nuodingi. Bet elgtis reikia atsargiai, nes niekada nebūna taip, jog 100 proc. visi tokie yra valgomi. Pavyzdžiui, aitrusis pušynbaravykis yra labai panašus į tikrinį baravyką. Kas nepažįsta jo ar seniai nematęs, gali paimti į rankas ir pažiūrėti į kepurėlės apačią – jei kempinėlė bus rausvo atspalvio, tai bus aitrusis pušynbaravikis. Tikrinis baravykas tokių požymių niekada neturi.
– Kada gamtoje įvyksta kritinis momentas, kai valgomi grybai retai kur bedygsta ir į mišką kojos kelti nebeverta? Ar tai priklauso nuo šalnų? Ar pavojingi grybai po šalnų?
– Tai labai priklauso nuo grybo rūšies. Pavyzdžiui, žaliuokės arba guotės. Jos prisitaikiusios, šalnos jų nepakanda, taip pat ir voveraitė gana atspari. Bet grybą reikia visada apžiūrėti. Nėra taip, kad po šalnų visi grybai yra netinkami. Voveraitė gali būti ir pažliugus, jei buvo kokioje atviroje vietoje ir ją šalna paveikė visą. Kita gali būti tik krašteliais pažliugusiais. Kiti grybai gali būti vandeningi, glitnūs, minkštesni.
Tuo tarpu grybai, buvę po samanomis, tik dygstantys, gali būti geri ir tinkami maistui. Taigi, kiekvieną grybą reikia apžiūrėti atskirai. Jei yra gležni, sukritę, pakitusios spalvos – jie netinkami masitui. Paimkite į rankas ir vizualiai įvertinkite.
– Ar spalio mėnesį grybai labiau sukirmiję?
– Tai priklauso nuo orų – spalį vis labiau vėsta ir tų kirmėlyčių ar musyčių mažėja, jų energingumas, medžiagų apykaita priklauso nuo temperatūros. Kuo vėsiau, tuo jos lėčiau graužia, tuo lėčiau pačios auga. Jei spalis būtų labai šiltas, grybų užtektų, gali būti ir sukirmijusių. Tačiau palyginti kada yra daugiau pakirmijusių, kada mažiau – sudėtinga. Teoriškai, spalį turėtų būti mažiau pakirmiję, nes naktys vėsios ir vabzdžiams tai jau nebepalankus metas.
