Socialiniuose tinkluose kasdien grybavimo dienoraštį skelbiantis garliaviškis iš tikrųjų nėra didelis grybų valgytojas. Jam kur kas labiau patinka vaikščioti po mišką ir ieškoti baravykų. Grįžęs iš miško jis pasižymi, kiek ir ko rado.
Tokių įrašų jis turi daugiau nei trisdešimt, kai kurie jų rodo, kad nors oras buvo prastas, tai nesugadino Audriui nuotaikos.
„Šlapia, lyja, vėsu, tamsu – taip prasidėjo 14-a daugiadienė grybalkos diena. Ji buvo neeilinė – sulijau 3 kartus, radau 154 baravykus. Iš viso per rugsėjį jau radau 3 tūkstančius 11 baravykų. Kosmosas, jie dar dygsta“, – rašė vyras.
Audrius žino, kad toks intensyvus baravykų dygimas trunka šiek tiek daugiau nei dvi savaites, o vėliau į krepšį patekę grybai būna smarkiai peraugę ir neretai sukirmiję.
Kauno technologijos universitete taikomosios chemijos magistrantūrą baigęs vyras įpratęs stebėti aplinką. Jis mėgsta vaikščioti, todėl kasdien nueina ne mažiau kaip dešimt kilometrų.
Žygiavo iki Nemuno žiočių
Mintis aprašyti vaikščiojimo patirtį jam kilo gegužę, kai karantino metu per vienuolika dienų Nemuno pakrantėmis nužygiavo nuo Baltarusijos pasienio iki Kuršių marių.
Karantino atostogomis vadinamas žygis Audriui nebuvo lengvas, nes teko neštis kuprinę su palapine, drabužiais ir būtiniausiais daiktais, o kartais būdavo ir tai, ką jis vadino prastu kelionės planavimu, nes tekdavo taupyti geriamąjį vandenį arba ieškoti kaimo vietovėje parduotuvės, kurios ten nebūdavo.
Išbandydamas savo galimybių ribas Nemuno pakrantėmis jis nuėjo 559 kilometrus ir pritrynė ne vieną pūslę, bet liko daug įspūdingų prisiminimų ir nuostabios gamtos vaizdų.
A.Volungevičius tikino, kad grįžus iš šio žygio norėjosi jau kitą dieną kur nors eiti, todėl jis ir toliau kasdien tai daro.
Taip jis elgiasi jau 270 dienų, įveikdamas bent po dešimt kilometrų.
Šį rudenį grybus jis renka Kauno, Prienų, Kaišiadorių ir Varėnos rajonuose.
„Grybavimas man teikia didelį malonumą, esu šio reikalo fanatikas.
Kai pernai prie Kauno nebuvo baravykų, susiradau žmogų, su kuriuo vykome grybauti į Skuodo rajoną, o tai daugiau nei 240 kilometrų nuo Kauno. Laimė, tąkart parsivežėme po du kibirus baravykų“, – pasakojo Audrius.
Šiemet ieškoti baravykų kur kas paprasčiau, bet neretai tenka sukti galvą, ką daryti su miško gėrybėmis.
Kad turėtų pinigų degalams, A.Volungevičius dalį baravykų parduoda, o likusius kam nors atiduoda. „Renku grybų ir tiems, kurie negali arba nemoka patys jų susirasti“, – prisipažino garliaviškis.
Būdamas šešerių jis gavo pirmąsias grybavimo pamokas iš savo senelių, kurie pasiimdavo jį kartu į mišką.
Lietuvoje auga apie 400 valgomųjų grybų rūšių, populiariausius grybus Audrius pažįsta ir gali pamokyti, kaip atskirti makavyką nuo kazlėko.
Renka miške paliktus butelius
Ne tik grybų nuotraukas vyras kelia į socialinius tinklus.
Grybaudamas jis taip pat renka įvairias šiukšles: plastikinius ir stiklinius butelius, skardines, popierių.
A.Volungevičius įsitikinęs, kad grybautojai galėtų prisidėti prie aplinkos tvarkymo ir pratęsti daugelį metų Lietuvoje sėkmingai vykusią akciją „Darom“.
Miške surinktas šiukšles vyras išpila į konteinerius, įrengtus prie daugiabučio, kuriame gyvena.
Trys maišai plastiko, septynios pintinės stiklo butelių ir dar kelios pintinės skardinių – tiek šiukšlių garliaviškis jau yra surinkęs.
Jam būtų smagu, jei atsirastų daugiau bendraminčių, kurie pritartų jo idėjai – grįžti į namus ne tik su grybais, bet ir su miške surinktomis šiukšlėmis.
Vieną dieną jis taip kreipėsi į savo draugus: „Sveiki, miško mylėtojai! Miškai šiemet mums ypač dosnūs: rovėme ir skynėme, kiek galėjome.
O ką miškuose paliko netvarkingos kiaulės? Šiukšlių, daug šiukšlių.“
Ragindamas grybautojus nepatingėti ir aprinkti šiukšles kokioje nors vienoje pasirinktoje teritorijoje vyras žino, kad sunkiausias būna pirmas žingsnis.
Bet kuo daugiau bus talkininkų, kurie bus neabejingi aplinkai, tuo švaresnė bus Lietuva.
Pastaruoju metu A.Volungevičius turi daugiau laisvo laiko, nes ieško darbo pagal įgytą specialybę.
Taikomąją chemiją studijavęs vyras tikina, kad ši specialybė gali būti draugiška aplinkai.
Gimęs ir augęs Prienų rajone Audrius apgailestavo, kad ne visi miškai yra švarūs.
Daugiausia baravykų šiemet yra aptikęs Kaišiadorių rajone, kur yra dideli miškai, o tai reiškia, kad galima užeiti vietų, kur nė vienas grybautojas dar nebuvo įkėlęs kojos.
Kai ieškodavo voveraičių, A.Volungevičius pasukdavo ir Varėnos link, kur miškas atrodo kaip parkas.
Nebijo pasiklysti
Vienas grybauti išsiruošiantis vyras nebijo pasiklysti nepažįstamame miške, nes naudojasi išmaniosiomis technologijomis. Mobiliojo telefono programėlėje jis pasižymi automobilio parkavimo vietą, todėl būna ramus, kai ima svarstyti, ar toli nuklydo nuo paliktos transporto priemonės.
Didžiausias atstumas, kurį jis įveikė per parą, buvo kelionė iš Kauno į Vilnių, tada jis nuėjo 106 kilometrus.
Grybaudamas A.Volungevičius daug vaikšto.
Jis tikino, kad tai – geriausias būdas mesti svorį.
Nuo praėjusių Kalėdų vyrui pavyko sulieknėti apie 14 kilogramų.
Lietuvoje prasidėjus grybavimo karštligei jis taip pat prarado keletą kilogramų. Dabar sveria 80 kilogramų ir džiaugiasi, kad jam pavyko tai padaryti be sporto klubo ir tai nieko nekainavo.
A.Volungevičiui grybavimas ne tiktai dovanoja gerą nuotaiką, bet ir padeda pasirūpinti kitais žmonėmis, kurie patys negali grybauti dėl sveikatos ar kitokių bėdų.
Daugeliui žmonių jis negaili patarimų, kur rasti baravykų.
Šis azartiškas pomėgis padeda išsaugoti ir gerą sveikatą, o planuojant būsimus žygius pėsčiomis tai svarbu.
