„Šio ateivio fotografijos istorija yra tokia: vieną dieną sumąsčiau tiesiog dingti iš namų, bet nesumąsčiau kur. Sėdau į automobilį ir pirmyn Žemaitkiemio dvaro link.
Tiesa, kelyje dvi stirnos pasimaišė... Laimė, kad gyvos liko, bet širdis buvo paduose. Tada pasukau miško link, deja, grybauti jau neturėjau noro, bet nusprendžiau nors trumpam pasižvalgyti. Kelioms minutėms įlindau į tamsoką mišką.
Čia mane pasitiko musmirės ir kukurdvelkis, kuris atrodė tarsi tuščiomis akimis. Taip ši fotografija lyg ateivio ir atsirado“, – pasakojo gamtos mylėtoja Vilma.
Kaip teigiama visuotinėje lietuvių enciklopedijoje,kukurdvelkis (lot. Calvatia) yra papėdgrybių (lot. Basidiomycetes) klasės, pumpotaukšlinių (lot. Lycoperdaceae) šeimos grybas.
„Šis grybas yra paplitęs visame pasaulyje. Iš viso egzistuoja apie 35 rūšys. Vaisiakūniai rutulio, kriaušės ar grūstuvo formos, 2–20 (kartais 100) cm skersmens, jauni balti, vėliau nuruduoja. Dirvožemio saprotrofai. Vasarą ir rudenį auga miškuose, pievose, ganyklose. Jauni mėsingi vaisiakūniai valgomi.
Lietuvoje aptinkamos 6 rūšys. Dažnesnės: ropliaodis kukurdvelkis (lot. Calvatia utriformis), ilgasis kukurdvelkis (lot. Calvatia excipuliformis), didysis kukurdvelkis (lot. Calvatia gigantea; vaisiakūnis iki 50 (kartais 80) cm skersmens ir 4 kg masės, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą)“, – enciklopedijoje nurodo Lietuvos mikologas, biomedicinos mokslų daktaras Ernestas Kutorga.
.
