Nors kiekvieną rugsėjį vykdavusi Grybų šventė Varėnoje atšaukta dėl koronaviruso, grybautojai varžosi viešojoje erdvėje. Socialinius tinklus užplūdo nuotraukos, kuriose – kalnai baravykų.

Baravykai – miškuose, grybautojų krepšiuose ir nuotraukose. Rugsėjo pradžioje miškuose pridygo tiek šių grybų, kad grybautojai sunkiai paneša pilnus krepšius, o tokius vaizdus internete pamatę jų pažįstami taip pat skuba į mišką.

Lietuvą užvaldžiusį grybavimo vajų stebintys mikologai teigia, kad vaizdas internete ir miškuose gali skirtis.

Jų teigimu, grybai dygsta ne visur, todėl nusivilti gali net jų augimo vietas gerai žinantys grybautojai.

Renka tiek, kiek paneša

Tokiais mokslininkų žodžiais sunkiai patikėtų Seimo narys E.G. (pavardė redakcijai žinoma, bet dėl vykstančio rinkimų vajaus – neminima), grybų randantis bet kurioje Lietuvos pusėje.

Profesionaliu grybautoju save vadinantis 60-metis politikas darbo dienomis grybų ieško aplink Vilnių esančiuose miškuose, savaitgaliais – Žemaitijoje.

Pilną pintinę baravykų Seimo narys prisirinko ir šią savaitę, laisvesnį vidurdienį nuvažiavęs į mišką Trakų rajone, netoli Rūdiškių.

Apie 130 baravykų – parsivežęs iš miško pilną krepšį tiek suskaičiavo politikas.

Politikas pasakojo, kad po mišką vaikšto tol, kol grybai telpa į krepšį: „Prisirenku pilną krepšį ir nešu į automobilį, jei vaikščiočiau ilgai, matyt, rasčiau ir tūkstantį.“

Prieš keletą dienų Žemaitijoje jis pririnko devynis kilogramus baravykų.

„Vos atsinešiau iki automobilio, daugiau būčiau nepatempęs“, – pasakojo politikas.

Užsieniečiui surengė iškylą

Seimo narys į mišką mėgsta vestis ir savo kolegas, ir svečius. Iškylą su juo ilgai prisimins politiko svečias iš Andoros.

Liepos mėnesį Lietuvoje viešėjusiam užsieniečiui jis liepė prie jo namų ateiti apie 5 valandą ryto.

Šeštą valandą penki grybautojai jau buvo miške, o po pusantros valandos išėjo pririnkę apie 500 baravykų. Pirmą kartą grybavęs svečias iš Andoros juokavo, kad už tokią ekskursiją politikas galėtų imti po 50 eurų, o jei atiduotų ir grybus – visą šimtą.

Svečią stebino tik tai, kodėl į mišką reikėjo eiti taip anksti. Atsakymas paaiškėjo iš karto. Jiems pajudėjus iš miško, toje pačioje vietoje sustojo kitas automobilis.

„Atvažiavo konkurentas, kuris dabar rinks grybus“, – jam paaiškino Lietuvos politikas.

Gėrybes dalija draugams

Seimo narys teigė paprastai iš miško negrįžtantis tuščiomis: „Aš gerai pažįstu gamtą, žinau, kada ir kur grybauti. Svarbu ir geras regėjimas, aš iki šiol nenešioju akinių ir gerai atskiriu atspalvius – matau, kur lapas, o kur – grybo kepurė.“

Pilnus krepšius grybų parsinešantis Seimo narys žiemai pasilieka tik nedidelę dalį savo laimikio. Kitus grybus jis išdalija draugams ir kolegoms, nes grybauti sekasi ne visiems.

„Neseniai grybavome su vienu Seimo nariu. Nors ėjome beveik vienas šalia kito, aš radau šimtą baravykų, o jis – vieną“, – pasakojo politikas.

Atsirado daugiau konkurentų

Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovo Virginijaus Varanavičiaus teigimu, Lietuvos grybų sostine išlieka Varėna. Čia baravykai auga gausiau nei Druskininkų, Lazdijų ar Šalčininkų miškuose.

Grybus ir uogas superkančiai bendrovei „Vipreka“ vadovaujančio V.Varanavičiaus teigimu, grybų supirkimo verslas nebėra toks pelningas kaip anksčiau: „Šis verslas išplito visoje Europoje – grybauja ir uogauja serbai, bulgarai, rinkti grybus pradeda ir prancūzai. Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje tai įprasta nuo seno.“

Nors miškai atrodo pilni grybautojų, V.Varanavičiaus teigimu, trūksta ir grybus renkančių, ir juos tvarkyti norinčių žmonių: „Nebėra kam grybauti ir uogauti – miško gėrybių žmonės mieliau nusiperka sustoję pakelėje ar nuėję į turgų. Eiti į mišką darosi nemadinga.“

Grybai kovoja už būvį

Kada geriausias laikas eiti į mišką ir kaip elgtis, kad grybų būtų ir kitąmet, „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Gamtos tyrimų centre dirbančiu mikologu Jonu Kasparavičiumi.

– Pastarosiomis dienomis grybautojai džiaugiasi šimtais baravykų, bet kartais tenka iš miško grįžti tuščiomis. Kodėl?

– Tai priklauso nuo daugybės veiksnių – ir nuo vidinės grybo būsenos, ir nuo medžių būklės, nes dauguma grybų tiesiogiai su jais susiję.

Be abejo, ir nuo oro sąlygų. Jei oras visą laiką būtų geras, grybai galėtų augti visus metus.

Kad grybai augtų, turi būti tinkama temperatūra, šviesa, drėgmė ir tam tinkami medžiai.

Pastaruoju metu Lietuvoje užtrukdavo sausra. Kai oras atvėso ir šiek tiek palijo, prasidėjo vadinamoji grybų banga. Žinoma, ne visur.

Kai kur drėgmės jau per daug, o kai kur dar per sausa. Nėra taip, kad ir į kokį mišką užeitum, jis bus pilnas grybų.

Žiūrint į internetą atrodo, kad visuose miškuose grybai auga tiltais ir kilimais.

Galbūt tokią iliuziją sukuria mūsų pomėgis viską įamžinti ir paviešinti. Grybautojai baravykus skaičiuoja šimtais, surenka visus iki paskutinio, net pačius mažiausius, vien tam, kad parodytų, kokie jie šaunūs.

– Grybautojų skelbiamose nuotraukose – vien baravykai. Ar šiuo metu auga tik jie?

– Laikas tinkamas ne tik baravykams, bet pasitaiko tokių bangų. Baravykams tinka šiek tiek nukritusi temperatūra.

Pastovi žemesnė temperatūra išsilaikė vieną kitą parą, ir ėmė dygti baravykai.

Dabar stebime baravykų bangą, bet negalėčiau pasakyti, kad didžiausią. Po savaitės kitos turgavietės ir pakelės gali būti užverstos raudonviršiais.

– Kiek laiko paprastai tęsiasi vadinamoji grybų banga?

– Tai galėčiau palyginti su jūros banga.

Ji pakyla, pasiekia aukščiausią savo tašką, po to pradeda po truputį mažėti. Baravykas – nuo mažyčio iki pradedančio irti – auga apie dvi savaites. Jei staiga nepasikeis orai, ši banga dar turėtų pasilaikyti savaitę kitą.

– Kalbama, kad grybų augimą lemia ir mėnulio fazės?

– Tai nėra visiškas mitas. Mėnulio fazės veikia viską – jos sukelia potvynius ir atoslūgius.

Šveicarijos mokslininkai nustatė, kad ir medžiai pulsuoja tam tikru ritmu. Labai nežymiai – nei plika akimi, nei liesdami rankomis to nepastebėsime, juda vos kelios milimetro dalys.

Medžiams pulsuojant, juose padaugėja vandens. Vanduo į medį patenka per grybą, vadinasi, tai veikia ir grybą.

Šis poveikis labiausiai juntamas per pilnatį, bet jei grybas į paviršių pradeda lįsti per pilnatį, išauga maždaug po dviejų savaičių.

Tai galbūt grybauti reikėtų per jaunatį. Žinoma, jei bus sausra, vandens kiekio nepadidins ir mėnulis.

– Patyrę grybautojai turi savo pamėgtas vietas. Jos keičiasi ar vienoje vietoje pradėję augti grybai ten auga ilgą laiką?

– Tose vietose, kur grybams tinka apšvietimas ir medžio amžius, jie gali augti net dešimtmetį.

Grybautojams, kurie gerai pažįsta mišką, užtenka žvilgtelėti į vieną kitą tokią vietą.

Jei grybų ten yra, tikėtina, kad bus ir kitur. Jei toje vietoje tuščia, kitur galima net neiti.

Nieko nėra amžino, per ilgą laiką sąlygos gali pasikeisti, atsirasti per mažai ar per daug drėgmės.

Grybai geriausiai auga vidutinio amžiaus, maždaug 30–60 metų miške.

Kai jis pasensta, grybai neišnyksta, bet nedera arba dera labai silpnai. Sename miške gali atsirasti kitų grybų rūšių, kurioms tinka seni medžiai, išskiriantys mažiau medžiagų.

Po mūsų kojomis vyksta kova dėl būvio, tik mes to nepastebime. Medžių šaknys kasmet auga, o dėl jų vyksta kova – kas apaugs šaknis, tas gaus daugiau medžiagų.

Kodėl grybai stengiasi augti gausiai? Jiems reikia paskleisti sporas, kad atsinaujintų grybiena. Jei jie sporų nepaskleis, gali atsirasti kitų rūšių, pavyzdžiui, baravykus pakeis musmirės.

– Ar tam daug įtakos turi grybautojų elgesys?

– Jei grybautojai daugybę metų neleis jiems išaugti ir išbarstyti sporų, jų gali sumažėti.

Tokia tendencija nėra labai ryški, bet ji yra.

Nėra gerai ir tai, kai grybautojai lyg šernai išrausia samanas. Jie pakeičia temperatūrą, drėgmės režimą ir kurį laiką grybai toje vietoje gali neaugti.

Sunaikinti grybienos visiškai jie negali. Grybiena – tarsi obelis: jei nuskiname vaisius, jai nieko neatsitinka.

Tačiau reikia saiko. Jei visas kaimas kiekvieną dieną į tą pačią vietą eina ieškoti voveraičių, joms neleidžiama užaugti. Dar blogiau – su baravykais.

Voveraitė sporas barsto ir būdama maža, o baravykas jas pradeda barstyti tik visiškai užaugęs. Jaunesnių baravykų sporų vamzdeliai būna dar užsidarę, todėl tam tikra prasme jo augimas – beprasmis.

– Vadinasi, miške reikėtų palikti vieną kitą grybą?

– Taip, pavyzdžiui, sukirmijusius. Patikrinti juk nesunku – užtenka paspausti kepurėlę.

Jei ji atrodo kaip guminė, vadinasi, nesukirmijusi, jei ji minkšta, tokį grybą galima ramia sąžine palikti.

Dauguma grybautojų vis tiek turi nupjauti, perlaužti per pusę, bet to daryti nebūtina.

– Šiais metais grybautojai džiaugiasi, kad grybai nesukirmiję. Nuo ko tai priklauso?

– Tai priklauso ir nuo grybų kiekio, ir nuo sąlygų, kurios tinkamos gyventi muselėms ir vabalams, į grybus dedančioms kiaušinėlius.

Jei oro sąlygos jiems tinkamos, o grybų mažai, jie gali apskristi visus ir kiaušinėlių pridėti į visus, net į neišdygusius. Jie įlenda į žemę ir kiaušinėlių padeda į kotą.

Todėl paprastai pirmiausia kirmija augančio grybo kotas. Kai dažniau lyja ir oras vėsokas, muselių mažiau, sveikų grybų daugiau.

– Sakoma, kad rinkti ir valgyti grybų nebegalima po šalnų, nes jie darosi nuodingi. Tai tiesa?

– Praėjusi žiema parodė, kad esant tinkamoms oro sąlygoms voveraitės gali augti ir žiemą, tik sunkiau numatyti vietas, kur jos dygsta. Jei žiema šilta, grybiena neužmiega, ypač spygliuočių miškuose.

Dauguma grybų rūšių neprisitaiko prie šalnų.

Kai grybas sušąla, jis ištyžta, o dauguma jų baltymų irimo procesų būna nuodingi.

Tokių grybų rinkti negalima, bet žaliuokes, voveraites ar po šakomis augantį ir nesušalusį grybą valgyti galima. Tačiau kiekvieną grybą reikia apžiūrėti, kad nebūtų ištižęs, sužliugęs, dėmėtas. Jei jis sausas ir stangrus, tada maistui tinkamas.

Pigiausi grybai – Žemaitijoje

Šiomis dienomis grybais užversti ir turgaviečių prekystaliai.

Brangiausiai moka rytais šviežių grybų norintys įsigyti vilniečiai. Sostinės turgavietėse ketvirtadienio rytą kilogramas baravykų kainavo 20 eurų. Po pietų prekiautojai prašė 15 eurų, o vakarop likučius pardavinėjo po 10 eurų už kilogramą.

Dzūkijoje, Veisiejų turguje (Lazdijų r.), kilogramas baravykų 10 eurų kainavo visą dieną. Tiek pat už baravykus prašo ir pačiuose Lazdijuose juos siūlantys pardavėjai.

Neturintiems laiko eiti į turgų ir grybų norintiems įsigyti pamiškėje tenka mokėti brangiau.

Prie kelio, vedančio į Druskininkus, išsirikiavę prekeiviai už pusantro litro dydžio indelį baravykų prašė 25 eurų. Nusiderėti galima iki 20 eurų.

Pakelėse pardavinėjamos ir voveraitės, litras jų kainuoja apie 4 eurus.

Pigiau grybų galima įsigyti Žemaitijoje. Tauragės turguje šiomis dienomis kilogramas baravykų kainavo 8 eurus.

Grybus superkantys verslininkai teigė, kad gyventojai grybais pirmiausia apsirūpina patys, kitus parduoda turguje, o į supirkimo punktus neša tik tai, kas liko.

„Iki mūsų kol kas ateina tik likučiai. Šiuo metu mums visko atneša labai mažai“, – sakė uogas ir grybus superkančios bendrovės „Girios“ direktorius Modestas Masevičius.

Voveraites, kurių šiemet smarkiai sumažėjo, Dzūkijoje veikiančios bendrovės superka po 5,50 euro už kilogramą, o baravykus – po 5–6 eurus už kilogramą.