Vienas įdomiausių pavasarį, nuo žiemos galo žydinčių augalų – žalčialunkis. Juo galima grožėtis, tačiau visų pirma apie jį reikia žinoti daugiau, nei apie visus kitus ankstyvuosius augalus.
Štai ką apie jį papasakojo Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslo darbuotojas dr. Zigmantas Gudžinskas.
Žinoma, ūksminguose miškuose tam tikrą laiką jie dar žydės. Labai anksti šie krūmai pražysta dėl to, kad dar vasaros pabaigoje sukrauna žiedinius pumpurus, kurie laukia pavasario ir, nieko nelaukdami išsiskleidžia, kol dar nesulapoję medžiai ir kiti krūmai. Dažniausiai jie auga trąšiame dirvožemyje lapuočių ir mišriuose miškuose, miškų pakraščiuose, šlaituose.
Jų aptinkama visoje Lietuvoje, bet nevienodai dažnai. Smėlingame dirvožemyje augančiuose pušynuose jų beveik nepasitaiko. Dažniausiai žalčialunkiai auga pavieniui, retai kada po kelis, dar rečiau galima aptikti po keliolika vienas šalia kito augančių krūmų.
Paprastųjų žalčialunkių žiedai kvapūs, tačiau visos augalo dalys yra stipriai nuodingos. Nuodingi ir kitų rūšių žalčialunkiai, kartais auginami želdynuose. Dėl to reikėtų vengti liesti, tuo labiau skinti šių augalų žiedus ir neraškyti vasaros antroje pusėje sunokstančių skaisčiai raudonų uogų.
Taigi, gražus, svaigiai kvepiantis, bet nuodingas žalčialunkis. Prisiminkite jo vardą ir vaizdą. O dar geriau – nelieskite, neskinkite augalų, ypač tų, kurių nepažįstate. Geriau jų neneškite ir nesodinkite savo sodybose, nes čia jie visada bus grėsme mums ir mūsų artimiesiems“, tikino dr. Zigmantas Gudžinskas.
Kaip rašoma gamtininkės Živilės Lazdauskaitės knygoje „Pavasarį žydintys augalai“ rašoma, jog visas augalas labai nuodingas.
„Venkite, kad ant odos nepatektų jo sulčių. Pakramčius augalo šakutę, sutinsta lūpos, burnos ertmė atrodo lyg išdeginta, gali iškristi dantys. Ypač nuodingi vaisiai – 10-12 uogų yra mirtina dozė. Ypač sunkiai apsinuodija vaikai“, – rašoma Ž. Lazdauskaitės knygoje.
Nelabai šakotas, 40-150 cm aukščio krūmas. Žievė gelsvai pilka. Šakos plikos. Lapai tik šakučių galuose, pražanginiai, viršutinė pusė ryškiai žalia, apatinė pilkšvai žalia. Žiedai kvapnūs. Apyžiedį sudaro 4 violetiškai rausvi, bekočiai taurėlapiai, po 3 (rečiau daugiau ar mažiau) susitelkę pernykščių nukritusių lapų pažastyse. Vaisius – raudonas, sultingas kaulavaisis.
Žydi kovo – balandžio mėn., dar prieš skleidžiantis medžių lapams. Kartais, esant ilgiems atlydžiams, pražysta net vasario mėnesį.
