Iš tikrųjų, spygliuočių spygliai yra tik siauri susukti labai. Taip, supratote teisingai – lapai ir spygliai savo sudėtimi beveik nesiskiria. Beveik nesiskiria ir struktūra – tiesiog vieni yra maži, tankūs ir susukti, o kiti yra platūs ir retesni.
Taigi, atrodytų, kad ir tie, ir tie keičiantis metų laikams turėtų reaguoti vienodai. Tačiau spygliai lieka, o lapai – krenta.
Žaluma augalams reikalinga fotosintezei. Augalas iš dirvožemio ima maistingąsias medžiagas ir vandenį. Tuo tarpu lapai sugeria anglies dvideginį ir, naudodami Saulės šviesos suteikiamą energiją, jį skaido. Nauda mums – šio proceso metu išskiriamas deguonis.
Žiema jums gali atrodyti drėgna, tačiau vanduo sušąla ir medžiai jo gauna nedaug. Sumažėja ir saulės šviesos. Taigi, lapai tampa našta – jiem išlaikyti medis turi naudoti maistines medžiagas, kai jokios naudos iš jų nebėra. Taigi, medžiai jų atsikrato ir užmiega iki pavasario.
Tuo tarpu spygliuočiai yra prisitaikę gyventi atšiauriomis sąlygomis. Jų spygliai, kurie dar yra padengti ir vašką primenančia danga, išgarina visai mažai vandens ir yra atsparūs šalčiui.
Spyglių išlaikymas šiems medžiams nekainuoja daug energijos. Taigi, jie juos pasilieka – daugiau energijos būtų iššvaistyta numetant ir atsiauginant spyglius nei juos išsaugant. Būtent dėl to spygliuočiai gali augti kalnuose, smėlynuose ir labai sausose vietose – jie tiesiog nešvaisto vandens.
Spygliuočiai, beje, spyglius keičia. Pasenę spygliai sudžiūsta ir nukrenta, vietoje jų užauga nauji. Būtent tas žalumas žiemą ir tapo priežastimi, kodėl namuose puošiame būtent eglutes ir pušis – tai yra gyvybės simbolis.
