Sėdome į automobilį ir iš sostinės patraukėme Nemuno kilpų regioninio parko link, kur ir yra žymusis Punios šilas.
– Punios šile, kur yra įsteigtas ir draustinis, ir rezervatas, draustinio teritorijoje vykdomi sanitariniai kirtimai, nes egles puola ir sparčiai naikina parazitai – žievėgraužis tipografas. Ką miškui reiškia sanitarinis kirtimas?
– Tikri sanitariniai kirtimai yra tada, kai išimamas tikrai žūstantis medis ar, tarkime, 50 žūstančių, sergančių medžių. Pavyzdžiui, jei matai, kad miške tie medžiai džiūva ir jei juos išimsi, šakas surinksi, ištempsi iš miško, tai bus ta nauda.
Netikri sanitariniai kirtimai yra tada, kai bet kokia proga medžiai yra kertami ir tam kirtimui randamas bet koks pasiteisinimias – pavyzdžiui, senas, pakrypęs, pavojingas ar dar koks. Dabar yra taip, kad jei reiks medį nukirst – tai pritems prie sanitarinio kirtimo. Būna, kad kartais ir žmonės ima skųstis, tai pagražina mišką, apvalo, na, suprantate, kad miške „gražiau“ būtų.
Bet esmė yra ta, kad Punios šile – draustinyje – sanitariniai kirtimai yra galimi. Tačiau mažai kas supranta, kad Punios šilo kaip miško funkcija nėra ūkinė. Juk ūkinės paskirties miške sanitarinius kirtimus daro, kad vėl medienos būtų, kad miškas pakiltų, medžių lajos susivertų, kad medžių rūšis būtų tikslinė. Kad būtų geras ūkis. Aš, nors ir per sukąstus dantis, priimu tai, kaip reikiamybę – atlikti ūkiniame miške sanitarinius kirtimus yra prasmė, nes jo funkcija yra kitokia.
Štai čia ir yra skirtumas – jei Punios šile tam tikras procentas eglių nudžius, tai nieko baisaus, nes ne medienai gaminti šis miškas skirtas. Tai yra esmė – miško funkcija.
O dabar yra taip, kad kur tik eini Punios šile, visur įmanoma privažiuoti, nes pagal seną įprotį viskas iš miško yra išvežama, išvaloma. Ne iš piktos valios, o iš seno kvailo įpročio.
Todėl nėra ten reikiamo kiekio negyvos medienos. Nes jame, elgiamasi kaip eiliniame miške – nulūžo medis, susirgo medis, nukerta ir tempia lauk, o jų vietoje jaunuolynų prisodina – eglę prie eglės. Nesuprantu, kaip tokie jaunuolynai Punios šile iš viso gali būti sodinami.
Tenka pripažinti, kad anksčiau miškai buvo kitokie, kai jų neprižiūrėjo žmogus – skalsumas buvo mažas, stiebai kreivi, tankumas ne toks. O dabar – stiebai tiesūs, medžiai nusivalę nuo šakų. Tinkami nebent lentoms. Taigi, Punios šile nėra suprasta miško paskirtis, nes miškas išvalytas, jame per mažai negyvos medienos. Kur ta mediena dingo? Jos juk turi būti, pavyzdžiui, 20 kubinių metrų hektare. Bet Punios šile net už galvos susiėmęs nerasi. Tad valstybinė miškų urėdija turėtų reaguoti. Žinoma, tai tik teorija.
– Manote, kad draustinių, tokių kaip Punios šile, neverta atsodinti?
– Kai pasodini medį, jaunuolyną, įsiveli į didelę nesąmonę – reikia daug darbo tam, kad miškas užaugtų sveikas. Visus jaunuolynus reikia ugdyti, retinti, nes kitaip tie jaunuolynai neužaugs. Aš nežinau, kas eis tuos jaunuolynus retinti, nežinau, kas tą darbą padarys. Juk nėra tiek dirbančių žmonių. Ypač, kai tiek jaunuolynų prisodinta.
– Atsodintas miškas jau nėra natūralus. Tačiau kuo jis skiriasi nuo natūraliai atsikūrusio?
– Esminis skirtumas tas, kad pasodintame miške genetinė medžių įvairovė yra žymiai mažesnė nei natūralaus miško. Ir ta genetinė įvairovė natūraliame miške yra didelė, tarkime, tūkstančiai genotipų. Jie tarpusavyje diferencijuojasi, pasiskirsto – kuris stipresnis, kuris silpnesnis, jie gražiai, natūraliai lenktyniauja.
O kai miškas yra pasodintas, genetinė įvairovė lieka menka, jie vienu metu pakyla, nesidiferencijuoja ir galiausiai nutinka taip, kad visi stiebiasi į viršų, ir visi yra „nepavalgę“ – visiems trūksta maistinių medžiagų, šviesos, vienarūšė konkurencija nualina medžius, jie tampa silpni. Dėl to pasodintą mišką reikia retinti, nes jie patys taip neišsiretins kaip natūraliame miške. Taigi, kišdamasis į gamtos procesus įsiveli į problemą. Pavyzdžiui, kokiame nors ūkiniame miške pušų toli viena nuo kitos negalima sodint, nes ji auga ne į viršų, o į plotį. Jos turi būti susispaudusios ir tik tada stiebiasi į viršų.
– Kokios yra miškų grupės ir kaip yra vykdoma miškų priežiūra?
– Dabar yra taip – I grupė – rezervatiniai miškai, II grupė – specialios paskirties miškai, III grupė – apsauginiai miškai, IV grupė – ūkiniai miškai. Kiekviena grupė turi savo skirtingas gamtosaugines, rekreacines ar ūkines funkcijas. Tačiau bendrosios miškų priežiūros taisyklės yra pritaikytos ūkiniams miškams. Pavyzdžiui, ugdomieji, sanitariniai kirtimai yra daromi antroje miškų grupėje, t. y. draustiniuose, kur vadovaujamasi taisyklėmis pritaikytomis 4 grupei – ūkiniams miškams.
– Atvykome į Punios šilą. Koks pirmas įspūdis apima?
– Punios šile, vos įvažiavus į patį vertingiausią Lietuvos mišką, pastebi, kad čia ir po kaire, ir po dešine matyti, kad nėra daug negyvos medienos.
Štai po kaire – pasodinti jauni klevai. Ant jų užmautos plastikinės apsaugėlės – kaip ūkiniame miške. Na, argi jie čia gražiai auga? Medeliai per tankiai sugrūsti vienas šalia kito. Miške suformuotos net vagos. Kaip eiliniame ūkiame miške. Įsivaizduokite, atvažiavo traktoriumi ir, kaip bulvių lauke, pasodino mišką. Gerai, kad bent jau kažkiek mišriai pasodino – ne tik eglučių, bet ir klevus.
Taigi, jei nukirtai mišką ir palikai jį savaime atželti – gerai. Bet jei nukirtai, paknisai dirvožemį ir tada atsodinai – jau biologinė įvairovė bus prastesnė.
Tačiau draustinyje ir neturėtų būti tikslas užauginti susivėrusį, nuostabų, tobulą mišką. Nereikia, kad čia tos lajos visur susilietų. Reikia natūralaus miško. Štai, iškirsta biržė, tačiau nepalikta negyvos medienos. Juk dalį sausuolių turėjo palikti. Kur jie dingo?
– Turite omeny, kad draustinyje elgiamasi kaip ūkiniame miške?
– Taip, šis miškas tenkina ūkinio miško parametrus. Pavyzdžiui, eglė prie eglės susodintos. Kaip Punios šile gali būti tokių dailių tolygių želdinių. Jie šiame miške nereikalingi – juk čia yra antroji miškų grupė, o eglučių prisodinta kaip ūkiniame miške. Visa tai daroma iš seno įpročio, nes yra tokios rekomendacijos, yra kirtimo taisyklės, tad to reikalaujama iš girininko.Pavyzdžiui, atsiranda kokia nors problema miške – vėjovarta ar kenkėjai. Pagal seną įproti padaromas sanitarinis kirtimas ir reikia tuoj pat atkurti – per 2-3 metus. Tokios yra taisyklės ir reikalavimai, o girininkas yra priverstas vykdyti. Toks miškas Punios šile gero įspūdžio nedaro ir dėl to yra pikta.
– Bet Punios šile egles puola žievėgraužis. Gal būt tie kirtimai ir atsodinimai vis tik yra būtini kovojant su liga? Ar geriau palikti miškui pačiam tvarkytis su savo bėdomis?
– Negalėčiau pasakyti to, kad tie sanitariniai kirtimai šiuo atveju yra gerai. Punios šilo funkcija nėra ūkinė. Eglės pasitrauks, jų vietą užims lapuočiai. Iš vienos pusės galima kelti aliarmą – visos eglės užpultos žievėgraužio ir nudžiuvusios. Bet apačioje po jomis jau yra jaunuolynas susiformavęs. Štai, pažiūrėkite, yra liepa? Yra. Yra šalia senesnė liepa? Yra. Yra ir šiek tiek lazdynų. Iš jo didelio medžio nebus, bet ar medienai gamint šitas miškas sutvertas? Eikime toliau. Ar galima sakyti, kad čia nėra miško?
Medžiai, esantys apačioje po nudžiuvusiomis eglėmis, liko susivėrę lajomis. Medis prie medžio, o dar tik jaunuolynas. Kvapas specifinis miško yra? Yra. Ar vėjas užpučia? Ne. Vadinasi miškas yra, tik kai kurie medžiai nudžiūvę, miškas apačioje jau atsikūręs, tik dar jaunas. Todėl nėra tikslo surinkti tuos krituolius, tuos nudžiuvusius medžius. Nes čia žievėgraužio tipografo jau nėra, kenkėjai iš čia jau pasitraukę. Pavyzdžiui, štai viena eglė stovi nudžiuvusi jau dvejus metus – joje nebeliko jokių kenkėjų.
Todėl nematau tikslo, kodėl jas reikia nukirsti. Lai jos lieka. Nes kai jos nudžiūva, dirvožemį pasiekia pakankamas kiekis šviesos ir miškas gali atsikurti. Kai eglė buvo su spygliais, buvo tamsu, kai jos nudžiuvo – tapo šviesu. O nuvirtusi eglė bus kaip negyva mediena – saugiklis ateities miškui.
Kituose miškuose – ūkiniuose – tegu daro jau kaip nori. Gali daryti sanitarinius kirtimus, tempti lauk negyvą medieną. O čia, Punios šile, miško funkcija yra kita. Todėl palikime medį ramybėje ir miškas tegu atsikuria pats. Bet segantys medžiai čia jau sužymėti kirtimui.
Štai, kitas pavyzdys. Prieš pat rezervato teritoriją draustinyje padaryta visiška nesąmonė: vagos miške ir eilutėmis atsodinti medžiai gražiai atspindi tą „tvarką“. Miškas labai tankus, apačioje nepakanka šviesos, medžiai nusivalo nuo šakų. Toks miškas neturi perspektyvos. Čia galima bandyti nebent tik ištaisyti tas padarytas klaidas, sumišrinti.
Nes šitaip palikus ateis parazitai ir nušluos viską. Punios šile daug kur reikalingas rekonstrukcinis kirtimas, nes miškas yra neatsparus viskam – vėjovartoms, vabalams, grybams, virusams ir t.t. Taip jau yra – kai pradedi kirtimus ir atsodinimus miške, įsiveli į tokius procesus.
– Sakote, kirsti neverta – tegu egles sunaikina parazitas. O kokiems medžiams Punios šile yra tinkama vieta augti, klestėti?
– Tipiniai Punios šilo medžiai – skroblai. Ko gero, šita vieta tinkamesnė skroblams, liepoms, o ne eglėms. Na nepatiko toms eglėms ir jos traukiasi, jas puola parazitai. Bet miškas nedingsta.
Pažiūrėkite aplink – medžiai susilietę lajomis – ąžuolai, eglės, liepos. Miškas atlieka visas savo funkcijas. Ir dar mes nesame rezervate. Bet panašu, kad čia nukirs visas egles sausuoles, nukirs visus lazdynus, nes menkaverčiai, iškirs kreivas ievas ir į jų vietą sukiš tas visas nesąmones – bus vagelės padarytos, prisodins eglių ar klevų, apdėlios medelius plastikinėmis apsaugėlėmis.
O štai šalia tų užkrėstų – 150 metų sulaukusi eglė, gyva, sveika. Jos nepuola parazitai, nes ji atspari. Todėl, kad šalia yra ir pušis, ir eglė, yra ir liepa, ir ąžuolai. Miškas yra įvairus. Na, nudžius eglės, liks ąžuolai, liepos, klevai. O toje vietoje, kur medynas vienarūšis, atkurtas, ten ir problemų yra daugiau, todėl kad savaime miškas atsikuria tomis rūšimis, kurioms čia yra gerai.
Bet šio miško funkcija pagal paskirtį yra augalų, gyvūnų ir grybų įvairovė, ne medžių tankumo. Konkretus tankumas yra reikalingas ūkiniame miške, ne draustinyje.
– Palikus mišką atsikurti pačiam, visos problemos dingtų? Ar yra ir kitų bėdų Punios šile?
– Įdomu tai, kad šiame miške yra daug žvėrių, jie nugraužia jaunuolynus. Bėda yra ta, kad čia yra vykdoma medžioklė – medžiotojai tuos žvėris čia laiko kaip kiaules tvarte. Yra šalia Nemuno net specialus avižų laukas, šalia ir medžiotojų bokštelis. Štai toks yra kai kurių asmenų požiūris.
– Ar Punios šile vertėtų uždrausti medžioklę?
– Taip. Komercinę medžioklę reikėtų uždrausti visiškai. O kanopinių žvėrių priežiūrą pavesti bent jau VDU Žemės ūkio akademijos Miškų fakulteto Medžioklėtyros laboratorijai. Lai jie tyrinėja, vertina tikrą žvėrių kiekį. Jie žino, koks tas tankis turi būti – kiek žvėrių, kiek paukščių turi būti. Gal tada iš ten ateis užsakymas tam tikrą kiekį sumedžioti. Šiame miške žvėrys neturi natūralių priešų – vilkai čia kažkodėl neįsikuria. Lūšių čia taip pat nuolat gyvenančių nėra.
Danielių reikia atsisakyt, nes tai ne lietuviški žvėrys, nevietiniai, netinkami, iš istorinių tradicijų likę. Tadėl nuo invazinių rūšių reikia išsivalyti. Užtat vertėtų lūšį apgyvendinti. Gal kokia viena kita pora čia ir gyvena, to tiksliai negaliu pasakyti. Pavyzdžiui, lūšis stirną jau galėtų papjauti. Vis kažkoks plėšrūnas miške.
Žengiame į rezervatą. Mus pasitinka ženklai, perspėjantys, kad eiti į rezervatą yra draudžiama. Tačiau miškininkas Raimundas Ereminas ramina – su gidu galima.
– Tame pačiame miške – ir draustinis, ir rezervatas. Kuo jie čia skiriasi?
– Visai šalia – Nemunas. Kai įeini į natūralų mišką, rezervatą kaip gidas, susiduri su problema, kad ten nėra problemų. Būna, kad nėra ką papasakoti.
Šis miškas Punios šilo rezervate dar nėra labai senas, jis nėra tankus. Čia jau pilna nuvirtusių medžių, negyvos medienos, auga net šermukšniai, o žemė išknaisiota žvėrių.
Jaunuolynas tarsi nuskustas – rezervate žvėrys nukramto visus ūgliukus. Taip yra dėl jų pertekliaus. Kadangi visai šalia medžiotojai įrengę šėryklas, čia pat yra medžioklės plotai, tai tie žvėrys eina į saugią vietą – rezervatą. Dėl tokio išsibalansavimo jie jau daro didelę žalą.
– Tai reiškia, kad įkūrus rezervatą visoje Punios šilo teritorijoje per laiką situacija susitvarkytų savaime?
– Natūralų mišką Punios šile galima turėti ir be rezervato statuso, bet reikia normalių miško kirtimo ir atsodinimo taisyklių, t. y. sanitarinės apsaugos, kuri yra pritaikyta antrai miškų grupei, o ne ketvirtai. Ir, žinoma, kompetencijų. Nes dabar yra taip – arba drausti, arba viską daryti. Nebėra vietos protui.
– Kodėl, Jūsų manymu, dabar yra negerai prižiūrimi ir kertami miškai? Kokia didžiausia problema?
– Dabar yra taip – girininkas atrėžia biržę, suskaičiuoja medžius. Bet patį kirtimą jau vykdo meistras. Tas meistras blaškosi nuo vienos prie kitos girininkijos. Jis neturi artimo ryšio su tuo mišku. Ir kai jau miškas kertamas, tai girininkas nebeturi jokio žodžio, nes jis jau pradėtas kirsti.
Aš kalbėjau vieno miško meistru. Tai jaunas žmogus. Paklausiau, kaip čia viskas vyksta? Sako: ai, nežinau.
– Įdomi profesija – miško meistras. Kas tai yra?
– Tai naujas valstybinės įmonės išradimas. Anksčiau nebuvo jokių meistrų – buvo girininkas ir jis buvo už viską atsakingas, viskam vadovavo. O dabar atvyksta meistrai, kurie yra atsakingi už miško nukirtimą ir medienos išvežimą. Mano supratimu tai yra padaryta todėl, kad buvo manoma neva visi girininkai yra vagys.
– Kodėl susiformavo tokia nuomonė?
– Nes mediena yra sudėtingai apskaičiuojama – matuojama pagal tam tikrą formulę. Juk yra medžio plongalis, storgalis, medžiai gali būti raityti, kreivi, nugenėti ir t.t. Taip yra, kad prie vienos medžio krūvos atsistoję trys matuotojai gaus tris skirtingus skaičius. Jei nori prisiknisti prie girininko, eik permatuoti jų suskaičiuotą medieną. Taip yra todėl, kad nėra mokoma tiksliai apskaičiuoti. Ir kaip tik valdžia keičiasi, taip prikimbama, kad girininkai slepia medieną. Niekas nieko neslepia, nes skirtingi žmonės skirtingai išmatuos, skirtingi darbininkai skirtingai sukraus.
O kai rietuvėje paguldyta 150 kubinių metrų medienos, kai perskaičiuoji erdmetrius ir kietmetrius, ir gaunasi, pavyzdžiui, 10 kubinių metrų paklaida, tada atsiranda nesibaigiančios problemos. Ypač, kai kubinio metro kaina, tarkime apie 50-60, gal ir 100 eurų.
Taigi, vienintelė vieta, kur galima tiksliai skaičiuoti ir matuoti – tai yra miškovežis. Ten yra aišku, kiek yra rietuvių, kokia medžio rūšis, aukštis, plotis. Tad jei jau sunkvežimyje pagavai, kad, pavyzdžiui, veža egles, o užrašyta beržai, tada jau gali „sodint“. O kai pamiškėj guli mediena, tada visai kas kita.
– Esame pačioje Punios šilo rezervato širdyje. Kokie įspūdžiai?
– Atėjome į sengirę – aplink daug liepų. Tai gana retas atvejis miške. Liepos čia aukštos, sveikos. Ar yra čia miške kokių problemų? Ar yra sergančių medžių? Ne, viskas čia sengirėje yra puiku. Juo labiau, kai klimatas keičiasi, reikia suprasti, kad tie spygliuotynai netinka mums, mums tinka lapuotynai.
– Miškas, kuriame esame, sengirė?
– Čia yra natūrali ekosistema, jai galima pridėti terminą ir sengirė. Dalis medžių yra labai seni. Sengirė, mano supratimu, turėtų būti plačialapis miškas – iš ąžuolo, liepos, klevo, kitų rūšių, pušynų. Tokiame miške turi vykti natūralūs procesai – kai jie pasensta, nulūžta, jų niekas neištempia, jų vietoje natūraliai pasisėja naujas miškas. Natūralus gamtos ratas, kai gamta prisitaiko ir tampa atspari.
O eglės Lietuvoje džiūva ne vieną dešimtmetį. Juk ankščiau pagal plotą Lietuvos miškuose pirmą vietą užimdavo pušynai, antrą – eglynai, trečią vietą beržai.
Dabar – pušynai, antroje vietoje beržynai, o eglė jau trečioje. Ilgalaikėje perspektyvoje bus ir ketvirtoje. Bet sodinama miškuose dabar – kas? Eglės ir 20-30 proc. lapuočių priemaiša. Tačiau bet kuris miškininkas gerai supranta, kad ta priemaiša per pirmuosius ugdomuosius kirtimus bus sunaikinta.
Štai, sengirės pavyzdys – senas medis nuvirtęs, virš jo, visai šalia liepa ir eglė susiliejusios lajomis. Ten toliau – liepa ir ąžuolas susilieję lajomis. Taigi, medis paseno, nulūžo, bet miškas liko.
Ant nuvirtusio medžio šaknies – grybas, mėsingas, šlapias. Tai Raudonojoje knygoje įrašyta ąžuolinė kepena.
– Visuomenininkai, nepriklausomi gamtosaugininkai, gamtos mylėtojai jau ilgą laiką reikalauja iš valdžios, kad visas Punios šilas būtų pripažintas gamtiniu rezervatu. Kodėl tai padaryti būtų verta?
– Nes tokių miškų Lietuvoje nebelikę. O jie yra vertingiausi. Pavyzdžiui, vien ką reiškia čia esanti rūšių įvairovė. Dabartinė pasaulinė tendencija – rūšių ir genetinės įvairovės nykimas. Natūralioje gamtoje slypi vertybės, kurias ateityje bus galima pritaikyti įvairiausiems poreikiams. Tarkime, natūraliame miške auga 300 rūšių grybų. Kiekvienas jų turi tam tikrus hormonus, tam tikras veikliasais medžiagas, fermentus, DNR sekas. Gal būt iš tokių retų rūšių bus pagaminti kokie nors itin reikšmingi medikamentai, vaistai, tik dar nespėjome ištirti.
O kol kas politika yra tokia, kad tik viską naikinti. Tačiau Konstitucijoje yra nurodyta, kad gamtą reikia saugoti ir jos neužteršti. Visur reikia dirbti su protu – juk nėra parašyta, kad išlupam su kirtimo mašina visus medžius su visais paukščiais, žvėrimis bei grybais ir išvežam iš miško. Nėra taip parašyta. Bet politika dabar yra tokia.
Esame natūraliame miške ir čia galima įsitikinti, kad kai politikai sako, kad nekertamas miškas supus – štai įrodymas: miškas funkcionuoja, niekur nedingo, nesupuvo, nenuvirto. Visus miško parametrus atitinka. Taip, jis nėra tankus, bet jis ir neturi toks būti. Čia juk ne ūkinis miškas. Ūkiniame turi būti aukštas skalsumas, daug medienos, medžiai nusivalę nuo šakų ir kad patogu kirtimo mašinai privažiuot, kad krūmų nebūtų.
Ach, kaip gerai būtų, jei kiekviename Lietuvos rajone bent po vieną hektarą tokio miško būtų, kad žmonės galėtų lankytis, mokiniai susipažintų su natūralia gamta.
Juk dabar mokyklose yra labai prastai – aš rodau mokiniams klevą, jie man sako ąžuolas.
– Valstybei, politikams, verslui turbūt svarbiausia viena – BVP. O kaip gamtoje? Negi BVP taip pat svarbu?
– Būtent, BVP yra didžiausia blogybė, ekologinė katastrofa visame pasaulyje. Atrodo, kad žmonija negali vystytis, jei neauga BVP. Mums įbrukta, kad didžiausia nelaimė, jei neauga BVP.
Dar studijuodamas supratau ir priėmiau faktą, kad medienos žmonijai reikės visada. Tai normalu. Bet mes turime ieškoti naujų, taikių būdų, kaip tą medieną iš miško paimti, kaip gudriau kirsti, kaip gudriau saugoti. Dabar į galvą kalama, kad miškas yra biznis, biznis ir dar kartą biznis. Šalia to biznio turi būti sąlyga – gamta.
– Ko reikia, kad situacija Lietuvos gamtos apsaugoje pasikeistų?
– Klausiau per radiją amžinatilsį Leonido Donskio pokalbio įrašą. Jis kalbėjo apie drąsą. Anot jo, dabartinė civilizacija yra baimės civilizacija. Žmonės yra įbauginti, kad BVP neaugs, žmonės tuoj pat sukuria kokią nors politinę jėgą, kuri gins tuos, kurie ko nors bijo. Tai gali būti bet kas – seksualinės mažumos ar pabėgėliai. Tai yra baimės civilizacija. Tačiau dabar reikia kaip tik kalbėti apie drąsą. Šiandien to labai reikia – nebijoti pilietiškai pasipriešinti. Aš kviesčiau visus ekologus, ne tuos statistinius regioninių parkų ekologus, o tuos, kurie nuo dūšios – išeiti iš darbo ir eiti į politiką. Mesti velniop dabartinę veiklą, juk ne durni yra, eiti politiką ir veikti.
Nes dabar yra labai bloga situacija politikoje. Aš nesu girdėjęs nei vieno komentaro iš Labanoro regioninio parko vadovų, jų pozicijos dėl kirtimų. Aš nesu girdėjęs Nemuno kilpų parko vadovų, darbuotojų pozicijos dėl Punios šilo.
– Kodėl, manote, jie nekalba?
– Nes jiems uždrausta kalbėti. Tai baimės atmosfera. Bet situacija mūsų aplinkosaugoje kokia – ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tik pažiūrėkite, Europos komisijoje aplinkosaugai vadovauti paskiriamas Virginijus Sinkevičius. Jis yra ekonomistas, o Europa pilna geriausių gamtininkų, mokslininkų.
Bekalbėdami įžengiame į rezervato teritorijoje esančią miško aikštelę. Joje radome ir Mindaugo Survilos suręstą namelį, kuriame jis filmavo savo kino filmą „Sengirė“. Aikštelėje – didelis, plačiomis šakomis ąžuolas. Aplink jį – natūrali pieva, šalia ąžuolo matyti miško žvėrių kaulų liekanos. Miškas gyvas. Patraukiame atgalios ir išeinam iš rezervato teritorijos.
Pasiekus draustinio ir rezervato teritorijos „pasienį“, vaizdas miške pasikeičia kardinaliai. Šalia natūralaus miško – viena prie kito tarsi bulvių lauke susodintos eglės. Tiesios, vienodos, nusivaliusios nuo vešlių šakų.
– Kaip vertinate tokį ryškų vizualinį skirtumą vietoje, kur rezervatas jungiasi su draustiniu?
– Čia reikia rekonstrukcinio kirtimo. Medynas vienaamžis, vienarūšis, tamsu, jokių aikštelių, jokios augmenijos nėra, visiška dykuma.
– Ką galima būtų padaryti? Kaip pakeisti tą dykumą – paversti rezervatu?
– Negali visko palikti rezervatu. Čia jau per daug ir taip pridirbta. Tas nususęs medynas augtų ir susirgtų, kinivarpa užpultų ir sunaikintų. Tai ištaisyti gali nebent mokslininkai, mat reikia pakeisti rūšinę sudėtį.
– Jei turėtumėte galią savo rankose, ką keistumėte Lietuvos miškų politikoje?
– Reikia galvoti priešingai, nei yra dabar. Būtina kelti klausimą: ar reikia ūkinių miškų? Kaip konstanta turi būti prioritetas – gamta ir normalūs miškai. Ir tik tada klausti – o gal reikia kur nors ir tų ūkinių miškų? Tačiau dabar yra belikę praktiškai vien ūkiniai miškai. Net regioniniuose parkuose tie miškai yra niekiniai, eiliniai ūkiniai miškai. Blogiausia, kad tik tada, kai visi miškai patampa ūkiniais, kažkam iškyla klausimas – gal reikia ir to natūralaus miško.
– Kiek Lietuvoje turėtų būti natūralaus, ne ūkinio miško, kad gamtai būtų gerai?
– Jei būtų kokie 20-25 proc. natūralių miškų, užtektų gamtai. Ūkiniai miškai taip pat atlieka gerą funkciją – ir orą valo, ir dirvos eroziją mažina, ir fotosintezę vykdo, ir CO2 kaupia. Tačiau jie neatlieka biologinės įvairovės išsaugojimo funkcijos. O dabar natūralių miškų, rezervatų, tėra tik apie 0,5 proc. visų Lietuvos miškų. Jei visas Punios šilas taptų rezervatu, Lietuvoje būtų tik apie 1 proc. natūralių miškų. O juk tereiktų, kad visi antros grupės miškai taptų rezervatais ir nereiktų niekam dėl nieko kapotis.
– Ačiū už pokalbį.
