Šiaip jau čia nereikėtų skubėti. Juk tai – Žemaitijos nacionalinis parkas, tai – Mikytų kraštovaizdžio draustinis. Tai – legendomis apgaubta vieta.
Tai – gamtos kūrinys, į kurį geriau ramiai įsižūrėti. O ir lietus gamtoje yra dėkingas, nes jis išryškina medžių, akmenų, miško augalijos kontūrus ir dar intensyvesnes padaro jų spalvas. Jis nukreipia žvilgsnį į tas vietas, kurių saulė gal net neleistų pamatyti – jis užleidžia miglą ir kloja vieną vaizdą ant kito.
„Labai gražu“, – net tokio atodūsio nepakanka žvelgiant nuo Alkos kalno pro proskyną žemyn, į tyrą. Arba, kaip rašoma apžvalgos aikštelėje esančiame stende – į Vakarus.
Maldų šulinys
Skuodo rajone esantį Mikytų alkakalnį supa Didžioji ir Mažoji Alkos pelkės, vadinamos tyru. Kalnas virš jų iškilęs kone 25 metrus, kurio viršūnėje, manoma, buvo senovės gyventojų šventvietė.
Padavimai apie šį kalną pasakoja, kad jis esą supiltas švedų. Tuo tarpu mokslininkai teigia, kad tokią nemenką kalvą maždaug prieš 15 tūkst. metų iš smėlio, žvirgždo, riedulių sunešė sparčiai tirpę Bartuvos ledyno vandenys.
Mikytų alkakalnio pašlaitėje yra „Maldų šulinys“ – nedidelio piltuvo formos įduba. Jos skersmuo siekia maždaug 2 metrus, o dugnas nukrautas akmenėliais.
Pats duobės pavadinimas verčia grįžtelėti į senovę, kai, anot sakytinės tradicijos, „kitoks tikėjimas buvo, kai žmonės savo Dievams aukas aukodavo. Bet gi nepadėsi tos aukos bet kur. Tai išsikasė jie prie kalno duobę ir tas aukas mesdavo tenai.
Visaip būdavo. Ir avį kokią ar gyvulį aukodavo, kas ir aukso... O kai tikėjimas pasikeitė, tai tą duobę, kad aukų niekas negalėtų pasiimti, akmenimis užmėtė“.
Šviesaus atminimo žymiausias vietos pasakorius A.Šleinius šią apeiginę duobę vadindavo mirties šuliniu, kurioje apiplautus mirusiuosius esą nešdavę į Alkos kalną deginti.
Akmuo su velnio pėdsaku
Šiauriniame alkakalnio šlaite yra atgulęs kone 4 metrų dydžio duobėtas akmuo. Tos duobės yra laikomos „velnio pėdsaku“. Vieni žmonės pasakodavo, kad šiuo akmeniu velnias sugriovė Alkos kalne stovėjusią šventyklą ir bėgdamas įspaudė savo pėdą. Kiti – kad tą akmenį velnias nešęs Salantų bažnyčios durims užremti.
Yra ir manančių, kad tai laumės pėda arba arklio kanopos pasagos antspaudas.
Vis dėlto mokslinikai mano, kad riedulyje duobes išmušė galingi tirpstančio ledo vandens srautai. Jų nešami akmenys, patekę į kristalinių uolienų duobes, išmušdavo įvairios formos įdubimus.
Ir „Maldų šulinį“, ir alkakalnį, ir duobėto akmens aplinką archeologai tyrinėjo 1971-aisiais, bet ko nors išskirtinio neatrado.
Žemaitijos metai
Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos (Samogitia) vardas, todėl 2019-aisius nuspręsta paskelbti Žemaitijos metais. Portalas lrytas.lt kviečia iš arti susipažinti su šiuo savitu kraštu, atrasti stulbinančias Žemaitijos vietoves, pažinti žymiausius žemaičius ir net ėšmuokt žemaitėškā rokoutėis. Pasinerkite į vasaros nuotykius, istorijas ir pramogas interaktyviame Žemaitijos žemėlapyje kartu su lrytas.lt!
