Tūkstančius metų Salento regione – pačiame Italijos „bato“ kulne – žaliavo neaprėpiami, didingi, alyvmedžių plotai. Unikaliais alyvmedžiais ir ypatingu alyvuogių aliejumi garsėjančio krašto simbolis dabar miršta – greitai ir skausmingai alyvmedžius naikina invazinė bakterija.
Nuo atsiradimo 2013 metais patogenas spėjo numarinti daugiau nei pusę visų Salento alyvmedžių – užkrėtė 496 tūkst. hektarų plotą.
Vis dėlto alyvmedžių augintojai pasiduoti neketina ir kartu su mokslininkais kyla į sunkią kovą – regione, kuriame pagaminama daugiau nei 50 proc. visos Italijos alyvuogių aliejaus produkcijos, viltis dar gyva.
Ekonominę, kultūrinę ir istorinę apokalipsę sukėlė plika akimi nematomas priešas – iš tolimų kraštų atklydęs patogenas Xylella fastidiosa (lot.), kurį platina miniatiūriniai vabzdžiai – paprastosios seiliūgės. Ši bakterija sveikus šimtmečių ar net tūkstančių metų sulaukusius alyvmedžius pribaigia per keletą metų. Užkratas plinta žaibiškai, o priešnuodžių dar nėra.
Alyvmedžio nykimo procesas – primityvus: bakteriją platinančiai seiliūgei tereikia straubliuku pradurti alyvmedžio lapą, atsigerti sulčių, nuskristi ant kito medžio, padaryti tą patį, ir bakterija perduota. Užkrėsto medžio gyslose tekantis vanduo virsta klijus primenančia klampia mase. Iš pradžių susisuka lapeliai, nudžiūsta kelios šakos, o ilgainiui, vos per kelerius metus, sunyksta visas alyvmedis.
Katastrofa – lyg Černobylyje
Važiuojant automobiliu per Apuliją Salento kultūrinės sostinės Lečės link, lydi nerimą keliantys šio krašto vaizdai. Kad ir kur pasisuktum, alyvmedžių plotai ligi horizonto, tačiau dauguma jų tarsi vaiduokliai: išmirę, nudžiūvę, apleisti, apaugę kelis metrus siekiančiomis piktžolėmis. Tik stagarai stūkso nupjautomis šakomis, kiti – jau išrauti ir paguldyti degti saulės karštyje.
Šitaip kartu su alyvmedžių giraitėmis nyksta iš kartos į kartą puoselėta senoji alyvuogių aliejaus gamybos kultūra.
Salento alyvuogių augintojų organizacijos (APOL) prezidentas Benedetto Accogli pasakojo, kad prieš 30–40 metų dauguma Salento žmonių gyveno tik iš alyvuogių verslo. Alyvuogių apdirbimo fabrikai turėjo nuo 10 iki 200 hektarų alyvmedžių giraites. Tai buvo pagrindinė vietos gyventojų veikla, mat visi jie valdė ne tik plantacijas, bet ir įrangą, aliejaus spaudyklas.
Dabar šiame regione jau neliko, iš ko būtų galima gaminti aliejų, – dėl Xylella fastidiosa bakterijos nebėra derliaus, todėl fabrikai uždaromi, žmonės atleidžiami iš darbo, įranga parduodama.
„Šiandien vaizdas mūsų krašte – lyg po Černobylio atominės jėgainės katastrofos. Europoje toks Xylella fastidiosa protrūkis fiksuojamas pirmą kartą. Niekas nežinojo, nei kas tai per bakterija, nei kad medžius naikina būtent ji, nežinojo nė kaip su šiuo užkratu kovoti. Buvo žinoma tik tiek, kad bakterija importuota dėl kontrolės trūkumo“, – susitikimo metu sakė B.Accogli.
Anot jo, per pastaruosius metus uždaryta daugiau nei pusė alyvuogių aliejaus spaudyklų, sunyko ar buvo užkrėsti daugiau nei 60 proc. visų Salento regione augančių alyvmedžių. Tad tragedijos mastą galima nesunkiai įsivaizduoti – vien Lečės apylinkėse auga apie 37 milijonus alyvmedžių.
Maras plinta 2 kilometrų per mėnesį greičiu
Populiariausios Salento regione – dvi vietinės alyvmedžių atmainos: ʻOliarola Salentinaʼ ir ʻCellina di Nardoʼ. Iš jų vaisių spaudžiamas ypatingos kokybės Salento alyvuogių aliejus. Ir, lyg sutapimas, būtent šios rūšies medžiai yra neatspariausi Xylella fastidiosa bakterijai.
„Alyvuogės Salento regione yra kitokios rūšies negu, tarkime, Toskanoje. Kadangi alyvuogės struktūra tarsi su daug kraujagyslių, ji yra fiziologiškai silpnesnė prieš Xylella fastidiosa, neturi imuniteto, todėl užkratas lengviau plinta“, – pasakojo APOL alyvuogių produkcijos direktorius Sergio Piccinno.
Pirmieji invazinės bakterijos pažeisti alyvmedžiai pastebėti prieš šešerius metus netoli Taviano miestelio, esančio Galipolio uosto apylinkėse. Manoma, kad patogenas į kraštą atkeliavo kartu su egzotiniais augalais per jūrų uostus.
Tiesa, kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad ši bakterija visuomet egzistavo regione, tačiau nebuvo tinkamos terpės jai plisti, o dėl klimato kaitos ir netinkamų politinių sprendimų išvešėjo akimirksniu – maždaug 2 kilometrai alyvmedžių užkrečiami vos per mėnesį.
Siekdami įveikti užkratą, ūkininkai bendradarbiauja su Salento universitetu, kuriame atliekami bandymai su skirtingų rūšių alyvmedžiais. Atliekant tyrimus stebima, kaip alyvmedžius veikia Xylella fastidiosa bakterija, ieškoma sprendimų, kurią rūšį reikia atsodinti ir kuri būtų atspariausia ligai ateityje.
Išeitis – tik viena
Salento universiteto biologijos ir aplinkos apsaugos mokslų bei technologijų profesorius Luigi De Bellisas teigė, kad šiuo metu nėra jokio efektyvaus metodo ar priemonės, padedančios kovoti su Xylella fastidiosa bakterija. Ar ateityje ji bus sukurta – to pasakyti negali niekas.
Ir mokslininkai, ir ūkininkai ieško būdų, kaip išgelbėti sergančius medžius ir stabdyti bakterijos plitimą.
„Dabartinė pažeistų alyvmedžių būklė kelia didelį nerimą. Galbūt skiepijimas su Xylella fastidiosa atsparia veisle galėtų išgelbėti medį, tačiau šios srities tyrimai yra tik prasidėję.
Vis dėlto daugiausia žadantis variantas – sodinti bakterijai atsparias alyvmedžių veisles. Tiesa, net ir tai nesuteikia garantijos, kad šis sprendimas yra galutinis“, – teigė Salento universiteto prof. L.De Bellisas ir pridūrė, kad bakterija ateityje gali mutuoti.
Todėl vietoj užkrėstų alyvmedžių Salento regione bus sodinami Xylella fastidiosa bakterijai atsparesni ʻFS17 Favolosaʼ ir ʻLeccinoʼ alyvmedžiai.
Jo teigimu, sunaikinti patogeną sąlyginai mažoje užkrėstoje teritorijoje yra įmanoma, tačiau tai padaryti dideliame plote neturint veiksmingų priemonių pernelyg sudėtinga.
Tad vieni ūkininkai pjauna medžių šakas ir taip stabdo bakterijos plitimą, kiti eksperimentuoja skiepydami, tręšia ar gydo brangiomis cheminėmis arba biologinėmis priemonėmis. Deja, bet kur kas daugiau alyvmedžių augintojų jau apleido šimtmečius augintus medžius.
Kraštovaizdis pasikeis negrįžtamai
Apulija, o ypač Salento regionas ypatingi tuo, kad čia augančių vietinių alyvmedžių rūšys – itin ilgaamžės. Kai kurios giraitės gyvuoja nuo Kristupo Kolumbo laikų – joms per 500 metų.
Tad per amžius puoselėtų alyvmedžių nykimas – ne tik ekonominė ir socialinė, bet ir kultūrinė tragedija. Anot S.Piccinno, per šimtus ir tūkstančius metų susiformavęs kraštovaizdis pasikeis neatpažįstamai, išnyks istoriniai medžiai.
„Salento regione yra alyvmedžių, kuriems 1000 ar net 2000 metų. Jų išskirtinumas – išraiškingi, laiko suformuoti, itin platūs ir tvirti kamienai. Nors seniausi medžiai saugomi valstybės, tikėtina, kad ir juos pražudys mirtina bakterija“, – liūdną ateitį prognozavo S.Piccinno.
Apulija niekada nebebus tokia, kokia buvo ligi šiol, – vietoj senų medžių pasodinti ligoms atsparesni medeliai kraštovaizdį pakeis kardinaliai.
Pavyzdžiui, ʻFS17 Favolosaʼ ir ʻLeccinoʼ alyvmedžiai yra populiarūs daugelyje Italijos vietovių, bet labai smarkiai skiriasi nuo dabar augančių Salento regione. Anot ūkininkų, naujieji užaugę bus liekno kamieno, žemaūgiai.
Tokius bus paprasčiau apdoroti mechaninėmis priemonėmis. Tad ir alyvuogių aliejus nebebus toks ypatingas ir vertingas kaip anksčiau, subrandintas šimtmečių senumo medžių. Be to, kad naujieji medeliai pradėtų duoti derlių, prireiks bent 4–5 metų, o kad fabrikai vėl dirbtų bent nenuostolingai, prireiks mažiausiai 8 metų.
Istorija virs pelenais
Dešimčių milijonų nudžiūvusių medžių likimas jau nuspręstas – jie bus išrauti ir sudeginti. Tik kai kuriuos, stipriausius ar seniausius, ūkininkai mėgins išgydyti skiepydami atsparia rūšimi. Pasak APOL prezidento B.Accogli, kai ūkininkams bus išduotas leidimas, prasidės užkrėstų medžių rovimo darbai – tam skirta ir parama iš valstybės rezervo.
„Tai padaryti nebus paprasta, nes alyvmedžių laukai – milžiniški, reikia laikytis tam tikrų normatyvų“, – kalbėjo APOL prezidentas. Pasitelkiant valstybės paramą visi nudžiūvę medžiai bus utilizuoti. Medieną galbūt pavyks panaudoti energijos gamybai, tačiau tam taip pat reikia valstybės įsikišimo.
Papilkėjęs, alyvmedžių maro kamuojamas Salento kraštovaizdis ateityje savo veidą pakeis ne tik dėl persodintų alyvmedžių.
Dėl klimato kaitos ir vis didėjančios gėlo vandens stokos svarstoma auginti figmedžius, granatmedžius, plėsti vynuogynus – tam reikia mažiau vandens. Be to, šie augalai ne tik tinkami Viduržemio jūros klimatui, bet ir dera Italijos istoriniame bei kultūriniame kontekste.
Tad viltis išsaugoti Salento veidą – dar gyva, nors ir labai brangi.
Antrąją straipsnių ciklo apie Apulijos alyvmedžių marą skaitykite čia: Mirties laukai Italijos alyvmedžių giriose: žaliojo Salento aukso istorija virsta pelenais
