Kilus neregėtam triukšmui aplinkos ministrui K.Navickui teko vykti į Labanorą ir aiškintis.
Šioje girioje didelių pažeidimų neaptikta, bet miškakirčiams nurodyta padaryti mėnesio pertrauką. Taip pat svarstoma, ar neprijungus Labanoro plotų prie Aukštaitijos nacionalinio parko. Tik naivu būtų manyti, kad tuomet visi medžiai liks nepaliesti. Plynų kirtimų čia nebūtų galima vykdyti, tačiau mišką vis tiek tektų valyti.
Subrendęs miškas kertamas, ir tai visiškai normalu. Šaukiantys apie naikinamą Lietuvos nacionalinį turtą turėtų bent pasidomėti skaičiais, kuriuos pateikia ne privačių miškų savininkai ar valstybinių valdytojai, o mokslininkai.
Prieš kelis dešimtmečius brandūs miškai sudarė 8–10 procentų, o dabar – 22 procentus visų miškų. Pernai Lietuvoje iškirsta 7 mln. kubinių metrų medienos, o priaugo jos net 16,1 mln. kubinių metrų.
Nors Vyriausybė neseniai leido kirtimo normas padidinti 6 procentais, atauginama gerokai daugiau miškų, nei išguldoma pjūklais.
Šiemet kone penktadaliu išaugo medienos kaina, todėl leidimų kirsti privačius miškus išduodama kur kas daugiau nei pernai. Tačiau valstybiniuose kertama mažiau.
Ignoruoti šiuos skaičius ir mokslininkų išvadas, kad didėja perbrendusių miškų (o laiku nenukirsta mediena praranda savo vertę) dalis, gali tik neišmanėliai arba kokių nors interesų turintys piliečiai, kurių nestinga.
Specialiai miškams apginti skirtame interneto portale pirmaisiais smuikais griežia ne tik aplinkosaugos aktyvistai, bet ir asmenys, atstovavę tiems, kurie priešinosi urėdijų reformai. Juos, matyt, nesunku suprasti.
Bet yra ir kitų veikėjų. Apie juos nemažai duomenų, kurie yra viešai prieinami feisbuke ar apskritai internete, surinko ir paskelbė sostinės mero R.Šimašiaus patarėjas K.Žukauskas. Anot jo, tiek pas mus, tiek Estijoje judėjimas už miškų išsaugojimą sutapo su valdžios sprendimais iškirsti kelis šimtus hektarų (Estijoje – dar mažiau), kad būtų išplėsti kariniai poligonai.
Lašas jūroje, nes Lietuvoje per metus iškertama ir atsodinama apie 23 tūkst. hektarų. Bet viešojoje erdvėje prasidėjo aršus pjudymas ir klausimai: kas, lietuvi, tau svarbiau – medžiai ar pabūklai?
Antai savo portale aktyvistai LRT reportažą apie plečiamus poligonus pristatė klausdami: „Miškus ir saugomas teritorijas išmainysim į tankus?“
Tikriausiai tik sutapimas, kad prie šio judėjimo prisijungė politikos paraštėse besimalančio R.Paulausko, kurio veikla jau senokai atsidūrė po didinamuoju Valstybės saugumo departamento stiklu, atstovė.
Ji, kaip ir kai kurie kiti miškų „gynėjai“, anksčiau aršiai kovojo prieš Norvegijos vaikų teisų tarnybą „Barnevernet“, prieš skalūnų žvalgybą ir „Chevron“, yra pareiškimų ir prieš NATO.
Aktyvistai šį mero patarėjo tyrimą išsyk pakrikštijo raganų medžiokle. Bet panašiai elgiasi ir tie patys aktyvistai, kaip didžiausius priešus įvardydami neva miškus siekiančius supirkti švedus, šios šalies kompaniją „Ikea“ ir net NATO.
Būtų galima visiškai atsiriboti nuo politikavimo, bet medžių „gynėjų“ argumentus vis tiek sumalti į miltus, kaip padarė žinomas gamtos fotografas M.Čepulis. Miškuose itin daug laiko praleidęs menininkas stebėjosi teiginiais, kad iškirtus hektarą sunaikinama apie 150–300 paukščių porų.
„Kalbant apie pušynus, yra atvirkščiai, nes juose, jei yra pomiškis (jei nėra, tai ten beveik dykuma), gyvena vos kelios paukščių rūšys ir vargiai ar hektaro plote bus daugiau nei 10 porų. O atviras vietas mėgsta daug daugiau rūšių. Ir uldukai negyvena beržynuose ir niekad negyveno.
Jie gyvena pušynuose ir mėgsta kirtavietes, ypač jei ten palikta sausų stuobrių“, – svetainėje lrt.lt paskelbtame komentare aiškino M.Čepulis.
Fotografas nepagailėjo ir patarimų, kaip derėtų elgtis: nedidinti kirtimo normos, riboti apvalios medienos eksportą, perdirbti ją Lietuvoje, saugomose teritorijose bandyti perimti privačius miškus, ten riboti kirtimus ir parinkti kirtimo būdą pagal tai, koks tokiam biotopui tinkamiausias.
„O svarbiausia domėtis ir šviestis, nes vien emocijomis čia nieko nenuveiksime“, – pabrėžė gamta besidomintis menininkas.
Būtent lengvai pakurstomų emocijų šiuo atveju yra per daug, o sveiko proto labai stinga. Kaip ir tariantis, ką daryti su vilkais, kurie šįmet išpjovė kaip niekad daug gyvulių. Ūkininkai ragina šaudyti, gamtos aktyvistai stoja piestu, todėl vieni su kitais niekaip nesusikalba. Tačiau negali būti, kad neįmanoma rasti kompromiso.
Žinoma, reikėtų pripažinti, kad Lietuvoje miškas kartais būdavo ir tebėra kertamas nelegaliai, neturint reikiamų leidimų. Būtent su tokiais kirtėjais privalo kovoti tiek valstybės institucijos, tiek visuomenininkai.
Pastarųjų indėlio, aišku, irgi nederėtų nuvertinti. Pasižvalgykime ir kitur – lenkai protestavo prieš kertamą Belovežo girią, vokiečiai šįmet stojo ginti Hambacherio miško, esančio Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. Tai normalu, nes toli gražu ne visuomet sutampa verslo ir gamtosaugos interesai.
Aktyvūs piliečiai vertingi kiekvienoje visuomenėje, jų Lietuvoje gal netgi stinga. Bet tie nuoširdžiai savo tiesas ginantys žmonės turėtų atsikratyti į bičiulius besiperšančių įvairių prašalaičių, kurių pagrindinis tikslas neretai būna tik sukelti kuo daugiau triukšmo.
