Juk dar visai neseniai žinia, kad šalyje yra per daug saugomų teritorijų, kad aplinkosaugininkai su savo draudimais tiesiog trukdo kurti šalies gerovę, turėjo nemažą palaikymą visuomenėje. Tuo metu buvo madinga rūstauti, kad šalyje yra per daug saugomų teritorijų.
Priminsiu, kad mūsų krašto svarbiausios saugomos teritorijos apima 5 nacionalinius ir 30 regioninių parkų, draustinius ir rezervatus, iš viso – daugiau kaip 16,5 procentų visos Lietuvos teritorijos. Tiesa, saugomos teritorijos – labai įvairialypės: yra čia ir miškų, ir šlapynių, ir pievų, jose yra ir miestų bei kaimų. Skiriasi juose esančios gyvosios ir negyvosios gamtos vertybės. Tad natūralu, kad skiriasi ir miško naudojimo sąlygos.
Man einant ministro pareigas nebuvo akimirkos, kad miško naudojimas turi keistis ir labiau atliepti gamtosaugos nei ūkininkavimo interesus: gal kiek per mažai apie tai kalbėjome, gal per ilgai laukėme sprendimų. Iki tvaraus miškų naudojimo, kaip sako ekologas Vytautas Uselis, Lietuvai dar reikia pasistengti.
Šiuo metu diskutuojama, kokie kirtimai turi būti vykdomi saugomose teritorijose. Yra įvairių nuomonių. Tačiau turime nepamiršti, kad saugomos teritorijos įsteigtos ne šiaip sau, o vertingiausiems gamtos ir kultūros paveldo objektams (vertybėms), kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti. Taigi, ir jose esantys miškai turi būti naudojami visiškai kitaip nei ūkiniai, į saugomas teritorijas nepatenkantys, miškai. Daugumos rūšių išlikimas priklauso nuo medynų įvairovės, jų mozaikiškumo. Kuo daugiau skirtingų rūšių ir amžiaus medynų, tuo miškas taps turtingesnis biologine įvairove.
Visiškai suprantu visuomenės nekantrumą. Norisi kuo greitesnių teigiamų pokyčių saugant šalies miškus – mūsų didžiausią nacionalinį gamtos turtą. Didžiąją savo gyvenimo dalį skyriau gamtosaugai dirbdamas nevyriausybinėse organizacijose ir pats mačiau valstybės institucijų nerangumą, nenorą ar negebėjimą keisti padėtį. Paskelbtas moratoriumas kirsti miškus Labanoro regioniniame parke, manau, suteikia gerą impulsą priimti ryžtingus ir kokybę lemsiančius sprendimus.
Apmaudu, bet šalies miškuose dar tebekaraliauja su miško kirtimo taisyklėmis susijusi inercija. Neturiu jokių abejonių, kad ją įveiksime. Bet tam reikia laiko. Iki šiol daugiausia asmeninių jėgų ir politinių pastangų teko skirti valstybinių miškų urėdijų pertvarkai.
Jos ėmėmės ne tik todėl, kad pakeistume liguistai sustabarėjusią ir neracionalią valstybinių miškų ūkio valdymo struktūrą, bet ir vykdydami savo prievolę laikytis tvarios miškininkystės principų, didinti gamtosauginę miškų vertę.
Dabar pagrindinis mūsų darbotvarkės klausimas – miško kirtimo planavimo ir pačių kirtimo taisyklių peržiūra per aplinkosauginę prizmę. Yra čia vietos tobulėti: reikia įvertinti biržių dydžius, jų struktūras; paliekamų medžių kiekį ir amžių; negyvos medienos santykį ir kt. Jei miškuose rasis daugiau geninių paukščių, tai bus geras požymis, kad judame gera linkme.
Kalbant apie Labanoro girią, nacionalinio parko statusas šiai saugomai teritorijai būtų papildomas saugiklis, kad plyni kirtimai (išskyrus ekstremalius atvejus) ateityje nebus vykdomi. Tai būtų ir istorinės klaidos ištaisymas.
Trumpai dar aptarkime Vyriausybės sprendimą valstybiniuose miškuose padidinti kirtimų normą 6 procentais. Skaičiai skaičiais, tačiau šiai situacijai tinka posakis – iš žmogaus planų Dievas juokiasi.
Per pastaruosius penkerius metus kirtimų apimtys visuose Lietuvos miškuose išliko pakankamai stabilios, o šiemet Valstybinių miškų urėdija 10 procentų miško kerta mažiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.
Taip pat reikia turėti mintyje ir tai, kad prie valstybinių miškų yra prijungiami rezerviniai miškai – dar šiais metais valstybinių miškų plotas bus padidintas daugiau nei 2 tūkstančiais hektarų.
Šiek tiek sausos statistikos. Tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose iškertama 71 proc. grynojo medienos prieaugio, vadinasi – medienos priauga daugiau nei jos iškertama kiekvienas metais. Plynų kirtimų apimtys per pastaruosius penkerius metus taip pat nedidėja, o valstybiniuose miškuose ji nuosekliai mažėja.
Visuose šalies miškuose plynais kirtimais kasmet iškertama 1 proc. bendrojo medynų ploto, o tai reiškia, jog į tą patį miško plotą bus ateinama vidutiniškai tik po 100 metų.
Kartu tai reiškia labai mažą tokio tipo naudojimo intensyvumą lyginant su kitomis šalimis, kur šis procentas dažnai viršija ir 2 proc.. Tokia yra oficiali miškų ūkio statistika.
Mūsų šalyje yra dar nemažai miško plotų, kuriuos norisi vadinti perlais, bet jie neturi apsaugos statuso ir yra dideliuose masyvuose. Todėl Valstybinių miškų urėdijoje buvo įkurtas Gamtos apsaugos skyrius, kiekviename urėdijos regioniniame padalinyje įdarbinami gamtotvarkos specialistai.
Miškininkai patys inventorizuoja tuos vertinguosius plotus ir planuoja, kaip juos išsaugos. Tai itin svarbu retoms augalų ir gyvūnų rūšims.
Šiuo metu mano asmeninis siekis – išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją. Toks sprendimas paremtas ilgamečiais (daugiau kaip 50 metų) stebėjimais ir moksliniais tyrimais.
Lietuva nėra turtinga vertingiausiais miškais, kad galėtų prarasti unikalų Punios šilą, kurio gamtinė vertė niekam nekelia jokių abejonių – tokius unikalius miško masyvus privalome išsaugoti ateities kartoms.
Taip pat visomis išgalėmis sieksiu ne mažiau unikalaus Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato, kuriame griežtai saugoma civilizacijos beveik nepaliesta gamta su miškais ir pelkėmis, plėtros.
Tam reikia tvirto visuomenės ir politikų palaikymo. Jeigu visuomenė sutars, kad būtina saugoti didelį miško masyvą jame esančioms gamtos vertybėms puoselėti, mes tam pasirengę – nors dėl to ir sumažėtų valstybei teikiama miško ekonominė nauda.
Kęstutis Navickas yra Aplinkos ministras
