Nors gamta visai šalia Vilniaus, nereikia niekur toli važiuoti, daugelis miestiečių retai iškelia koją iš miesto.
Baltijos aplinkos fondo vadovas 37 metų Ž.Morkvėnas ir aplinkosaugos specialistas 28-erių J.Gulbinas apgailestauja, kad neretai vilniečių pažintis su gamta baigiasi savaitgalio televizijos laidomis ar „Google“ paieškos sistema.
Jų teigimu, blogiausia, kad vilniečiai nebejaučia gamtos ritmo, o kartu nebesugeba atrasti savęs. Tad jie kviečia pasivaikščioti po sostinės apylinkes ar tiesiog patyrinėti visai šalia miesto žaliuojančias pievas.
– Kuo vertinga Dvarčionių pieva, kad šią savaitę kvietėte po ją pasivaikščioti vilniečius? – pasiteiravo aplinkosaugininkų „Sostinė“.
Ž.M.: Dvarčionių pieva yra vienas vertingiausių gamtos kampelių Vilniuje. Dar prieš keletą metų šias gamtos vertybes buvo užgožę krūmai, dabar čia plyti gražiausia pieva, pritraukianti ne tik įvairių paukščių ir gyvūnų, bet ir gamtos mokslų studentus.
Tai natūrali pievos buveinė, jos svarbą netgi išskyrė Europos Sąjunga.
Tokios buveinės yra labiausiai nykstantis gamtos elementas. Kad ta pieva išliktų, ją reikia šienauti. O tokias pievas ūkininkai pirmiausia apleidžia, nes jos netrąšios, šlapios.
Dabar Dvarčionių pieva jau atsigavusi, o gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje labai gražiai žydi. Kad pieva yra išskirtinė vieta, liudija tai, kad joje auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys – lietuviškos orchidėjos ir paprastieji kardeliai.
Ar daug vilniečių yra matę lietuviškas orchidėjas? Turbūt ne. O kardeliai daugeliui yra gėlės, kurias Rugsėjo 1-ąją į mokyklas mokytojams neša moksleiviai.
O Dvarčionių pievoje augantys paprastieji kardeliai yra laukiniai, reti augalai. Jų populiacija pradėjo didėti. Ilgainiui pievoje apsigyveno griežlės, pradėjo perėti pempės.
J.G.: Prieš dešimt metų Dvarčionių pieva buvo apleista, apaugusi krūmais, tad ėmėme rūpintis biologine įvairove išsiskiriančia 4 hektarų pieva.
Aišku, tam reikia ir žmogiškųjų, ir finansinių išteklių. Juk reikia sumokėti šienaujančiam ir grėbiančiam pievą ūkininkui, tenka galvoti, kur nušienautą biomasę išvežti.
Prieš keletą metų mums pasisekė – šieną sutiko paimti netoliese esantis žirgynas. Taip pat sugalvojome, kaip kitu būdu bent šiek tiek kompensuoti išlaidas.
Pasiūlėme paremti pievos priežiūrą perkant Kūčių šieną. Jis klojamas po staltiese, o susirinkusieji prie Kūčių stalo traukia šiaudus, taip spėdami ateitį.
– Ar daug Europoje miestų, kurie galėtų pasigirti tokiomis pievomis?
Ž.M.: Džiugu, kad Vilnius gali tuo girtis. Kita vertus, nors Lietuvos sostinė vadinama žaliu miestu, pasigendu natūralių žaliųjų erdvių palaikymo ir funkcionalumo užtikrinimo.
Žaliąją erdvę daugelis suvokia paprastai: medis, krūmai, želdiniai. Bet gamta yra kur kas daugiau. Tad pirmiausia reikėtų kalbėti, kad miestas visoje ekosistemoje yra svetimkūnis.
Vilnius, kaip ir kiti miestai, yra svetimas augalams, gyvūnams. Ir tai yra didelė kliūtis migruojantiems gyvūnams, žinduoliams. Jie turi kažkaip pereiti, perropoti miestą.
Tam yra skirti ekologiniai koridoriai. Sukuriamos erdvės, kad tam tikros gyvūnų rūšys galėtų migruoti. Vakarų Europoje tam skiriama labai daug dėmesio. Deja, Vilniuje nėra požiūrio į žaliąsias erdves kaip į ekologinį koridorių.
Turbūt daug kas prisimena atvejį, kai į Vilnių užklydo briedis, plačiai pasklido nuotraukos, kuriose jis užfiksuotos įbridęs į Nerį. Vilniečiai stebėjosi, kad toks gyvūnas pasirodė mieste, gailėjo jo.
Juk dauguma Europos miestų didžiuotųsi, kad juose apsilanko briedžiai! O mes galvojame, kad gamtai mieste – ne vieta.
Tai mūsų visuomenės bėda. Todėl prižiūrėdami Dvarčionių pievą norime parodyti, kad mieste yra natūralios gamtos kampelis.
Arba į kelią iššokančios stirnos, briedžiai. Vairuotojai stebisi, piktinasi, bet juk tie gyvūnai šioje vietoje gyvena anksčiau, nei įsikūrė Vilnius. Bėda, kad mes norime sau patogios gamtos.
– Vilnius nemoka pasinaudoti išlikusiomis natūraliomis erdvėmis?
Ž.M.: Deja, nemoka. Kalbame apie gamtos pažinimą, bet daug vilniečių ją pažįsta vien žiūrėdami televizorių.
O juk visai šalia – puikiausia ekosistema, ji galėtų būti erdvė biologijos pamokoms. Ir nebūtina pasakoti apie augalų rūšis ir porūšius.
Kur kas svarbiau pabūti gamtoje, pajusti jos ritmą. Juk taip atrandi save. Ir tiktai suvokęs, kad gamta vertinga, žmogus bus įkvėptas ją saugoti.
J.G.: Todėl į gamtą vilniečius kviečiame ir pasitelkdami žaidimo elementus. Štai Verkiuose įrengėme gamtos lobių trasą.
Lobius reikia surasti nesinaudojant žemėlapiu, vien gamtos ženklais. Tarkim, viena juokingesnių užduočių – pamatuoti medžio aukštį.
Turbūt nedaug kas žino, kad tai galima padaryti pasilenkus žiūrint pro kojų tarpą. Reikia eiti tol, kol pamatysi viršūnę. Išmatavęs atstumą iki medžio sužinosi ir koks medžio aukštis.
– Vien Dvarčionių pievos priežiūra neapsiribojate?
J.G.: Kartu su Pavilnių regioniniu parku atkuriame ir Ribiškių pievas. Iškirtus menkaverčius krūmus jau atsiskleidė didžiausia teritorijos vertybė – kraštovaizdis.
Tokių erozinių kalvynų kaip Ribiškėse Europos miestuose taip pat nedaug. Tai pastebėjo ir profesorius Česlovas Kudaba. Jeigu pažvelgsime į žemėlapį, pamatysime, kad jie sudaro vėduoklės formą. Dabar pasivaikščiojęs po atidengtą kalvyną Ribiškėse jautiesi kaip Šveicarijoje.
Kaip ir Dvarčionių pievoje, Ribiškėse auga retų augalų. Vienas jų – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas melsvasis gencijonas. Šis augalas labai įdomus.
Ant melsvojo gencijono kiaušinėlius deda tik gencijoninis melsvys – melsvių šeimos drugys. Kai išsirita lervos, jos nukrinta ant žemės.
Kad jos išsivystytų, turi pakliūti į specifinės genties skruzdžių globą. Skruzdės lervas nusineša į skruzdėlyną. Vikšrai maitinasi skruzdžių perais ir išskiria išskyras, kurias labai mėgsta tos skruzdės. Beje, dėl išskyrų kvapo skruzdės vikšrus priima kaip savo gentainius.
Tokiu būdu vikšrai auga skruzdėlyne, tačiau kai ateina laikas virsti drugiais, jie turi nešti kudašių, nes išskyrų nebelieka.
Tad gamtoje viskas susiję – melsvasis gencijonas, gencijoninis melsvys ir skruzdė. Vienas be kito jie negalėtų egzistuoti. O Ribiškėse rasta šių drugių kiaušinėlių.
– Tačiau ar kartais neperlenkiama lazda? Kai pradėjo griūti Belmonto užtvanka, lašišų gynėjai puolė šaukti, kad jos atstatyti negalima, nes sutrukdys lašišų migracijai, nors yra įrengtas žuvitakis?
Ž.M.: Vilniečiai mėgsta pasivaikščioti Vilnios pakrantėmis, bet tik nedaugelis turi kantrybės sustoti ties seklesne vieta ir stebėti, kaip rudens mėnesiais prasidėjus migracijai upe plaukia didžiausios lašišos.
Kiti skubėdami Baltuoju ar Žaliuoju tiltais net nesusimąsto, kad čia pat, galima sakyti, po kojomis, plaukia šios žuvys.
Mėgstame žiūrėti filmus apie grizlius Kanadoje, kaip jie žvejoja lašišas, o juk panašus vaizdas čia, Vilniuje.
Žuvitakis tėra priemonė, mažinanti neigiamą užtvankos poveikį. Jeigu užtvankos nėra, ir neigiamo poveikio nėra.
Bet suprantu, kad čia susiduria keli interesai: lašišų gynėjų, verslo ir vietos gyventojų. Ir reikia ieškoti kompromiso.
– Bet liepų gynėjai Lukiškių aikštėje apie kompromisą nė girdėti nenorėjo, reikalaudami palikti net sergančius medžius.
Ž.M.: Pirmiausia reikėtų atsakyti į kertinį klausimą: kaip mes žiūrime į medį? Jis mums toks pat kaip betono trinkelė ar gyvas organizmas?
Vilniuje yra daugybė žmonių, mieste gyvenančių nuo vaikystės ar jaunystės. Ir tas medis, kad ir Lukiškių liepa, jiems vienintelė galimybė turėti ryšį su gamta.
Pakeliui namo mane visada pasitikdavo klevas. Jis man daug metų pasakydavo, kada prasideda lapkritis, kada ateina pavasaris. Šiemet prieš lapams pagelstant klevas buvo nupjautas, nes reikia atlikti kažkokią niekingą gatvės rekonstrukciją.
Suprantu poreikį remontuoti gatves, bet kažkodėl niekas nekalba apie medžių reikšmę žmonėms. Man tai – tas pat, kas nupjauti kryžių.
Jeigu kalbame, kad vietoj nupjauto medžio pasodinsime naują, tai liudys požiūrį į jį kaip į tą šaligatvio trinkelę. Susidėvėjo – pakeičiau nauja.
– Bet gal tai rūpinimasis želdiniais – juk reikia juos atsodinti, pakeisti naujais?
Ž.M.: Medžiai pergyvena ne vieną žmonių kartą. Esu tvirtai įsitikinęs, kad liepos Lukiškių aikštėje galėjo dar pusšimtį metų gyventi.
Gal ir nelabai gera jų išvaizda, bet mes senelių juk neišvežame, nors jie neatitinka išvaizdos standartų.
Europoje daugybė pavyzdžių, kaip tiesiant kelius prisitaikoma prie medžių.
O vadinamasis Bergo ąžuolas už Grigiškių magistralės Vilnius–Kaunas viduryje? Kai pro jį važiuoju, visada pagalvoju: kaip jį pavyko išsaugoti? Man šis ąžuolas – kaip simbolis.
