Jautresnės uoslės savininkai gali užuosti rūgštoką, švelnų šių žiedų
skleidžiamą kvapą.
Kauno botanikos sodo atstovė Živilė Bilotaitė-Jokubauskienė pasakojo,
kad gelsvažiedžiai tulpmedžiai yra vieni seniausių žiedinių augalų
pasaulyje.
Kreidos periodu, prieš 145,5–65,5 mln. metų, ši gentis turėjo
kelias rūšis ir buvo plačiai paplitusi Šiaurės Amerikoje bei Europoje.
Gelsvažiedis tulpmedis yra Indianos, Kentukio, Tenesio valstijų simbolis.
Amerikoje jis vadinamas amerikiniu tulpmedžiu, tulpine arba geltonąja
tuopa.
Augalas paplitęs Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje, Apalačų kalnų
miškuose.
Tai greitai augantis medis, užaugantis iki 60 m aukščio. Gyvena apie
400 metų.
Mediena šviesiai geltona ar rusva, nekieta, puikiai tinka statyboms,
faneros, popieriaus, muzikos instrumentų, kanojų gamybai.
Gelsvažiedis tulpmedis auginamas ne tik šiauriniame, bet ir pietiniame
pusrutulyje – Naujojoje Zelandijoje, Čilėje, Australijoje, Argentinoje,
Pietų Afrikoje, Urugvajuje.
Pirmieji Europoje gelsvažiedį tulpmedį pradėjo auginti anglai, dar XVII
amžiuje, vėliau prancūzai, austrai.
Yra išvesta gelsvažiedžio tulpmedžio veislių, besiskiriančių lapų
spalva, lajos forma.
„Jei svajojate apie tulpmedį savo kieme, turite nepamiršti, kad tai
didelis medis, kuriam augant reikės erdvės. Jam geriausiai parinkti
saulėtą vietą, pasirūpinti puria dirva ir nepamiršti pasodinto
laistyti“, – patarė botanikos sodo atstovė.
Tulpmedis nėra itin lepus, nereikalauja genėjimo, bet jį pasisodinus
reikia nepamiršti, kaip ir visus jaunus medelius, pirmaisiais metais
saugoti nuo šalčio.
Kaune pirmieji du tulpmedžiai, dabar iškleidę savo žiedus, buvo
pasodinti 1950 metais. Sėklos parvežtos iš Veliuonos parko.
Dar vienas tulpmedis žydės vėliau, nes jis jaunesnis. Žiedus šis medis
pradeda skleisti tik praėjus 10 – 15 metų.
