Ir šis vieną žiemos rytą sodą aplankęs netikėtas svečias pasigardžiuodamas krimto obuolius. Gamtininkai pataria sutikus briedį jo negąsdinti ir nebėgti, o bandyti ramiai pasišalinti iš vietos.
Ir kitose netoli miškų įsikūrusiose Lietuvos gyvenvietėse besilankantis ir tiesiai nuo medžio obuolius raškantis briedis nėra itin retas svečias. Šie stambiausi elninių šeimos žinduoliai minta medžių ūgliais, lapais, žieve, žole.
Vasarą gyvena pavieniui, išskyrus pateles su jaunikliais, žiemą – nedideliais būriais. Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais, rujoja rugsėjo–spalio mėnesiais. Nėštumas trunka 8 mėnesius, o gimsta 1–2 jaunikliai.
Šie gyvūnai labiau paplitę Eurazijos ir Šiaurės Amerikos miškuose. Jų kūno aukštis siekia iki 220 cm, sveria 387–800 kilogramų. Lietuvoje gyvena europinių briedžių porūšis. Jie būna šiek tiek mažesni – iki 206 cm ūgio ir sveria iki 540 kilogramų.
Briedžio kojos ilgos, galva didelė, jos apačioje plaukais apaugusi odos atauga, vadinamoji barzda. Ragus turi tik patinai, juos meta kasmet.
