Ten, kur arti nėra civilizacijos, medžiodama ji saugosi tik vilkų ir lūšių, rašoma Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos pranešime žiniasklaidai.
Nors ūdra nebėra įtraukta į nacionalinį saugomų rūšių sąrašą, ji vis dar saugoma pagal Europos Sąjungos Buveinių direktyvą ir Berno konvenciją. Todėl Lietuvoje ūdrų medžioklė ir trikdymas yra draudžiami.
Svarbu pabrėžti, kad jos apsauga ir stebėsena išlieka aktuali siekiant užtikrinti, kad populiacija išliktų stabili ir ateityje. Ūdra yra viena iš tų kertinių rūšių, dėl kurios apsaugos ir buvo įsteigta Buveinių apsaugai svarbi teritorija „Neries upė“.
Kaip gyvena ūdros? Per dieną suaugusi ūdra suvalgo apie 2,5 kg maisto. Tai – ne tik žuvys, bet ir varliagyviai, vėžiai, vabzdžiai, vandens paukščiai. Dažniausiai įsikuria prie tekančio ir švaraus vandens. Kaip ir daugumai plėšriųjų žinduolių, ūdrai reikia didelių medžioklės plotų, todėl vienas suaugęs patinas gali valdyti 15–50 kilometrų ilgio upės ruožą.
Toje pačioje teritorijoje gali gyventi ir kelios patelės su jaunikliais. Užtikusi žuvingą upės ruožą ar privatų tvenkinį, paprastai ūdra nepalieka tos vietos ramybėje tol, kol ten būna maisto. Todėl ir nedidelė jų šeimynėlė gali visiškai išžvejoti nedidelį vandens telkinį. Tokie „nuostoliai“ dažnai supykdo jo savininkus, tačiau ar žuvys tikrai priklauso žmogui labiau nei jos priklauso ūdrai?
Tad nors ir neretai pavadinama įžūlia plėšrūne, išties ūdra itin protingas, žaismingas, bei atsargus žvėrelis. Ji turi nuolatinį urvą ir keliolika slėptuvių – po medžių išvartomis, apleistose bebrų trobelėse, pakrančių nendrynuose.
Pamatyti ūdrą sudėtinga, nes į medžioklę ji traukia naktimis. Tai, kad apylinkėse gyvena šis žvėrelis, galima sužinoti sniege ar pakrantės dumble užtikus jos pėdsakus.
Apeidama savo teritoriją, ūdra ją pažymi pasituštindama matomose vietose: ant smėliuko, akmenų, kelmų, išvirtusių medžių ir pan. Vaikščiodami Neries regioniniame parke dairykitės ūdros veiklos žymių, nes čia – jos saugomi namai.
