„Buvau senokai beišlėkusi pasivaikščioti po mišką. Šiandien tas baltumas ir snyguriavimas išviliojo iš namų, nes kas žino, kiek čia balta bus. Numojau ranka į renginio nuotraukas ir šoviau į miškelį su viltimi sutikt stumbrų, kad pagaut juos sningant. Stumbrų nė kvapo, pirmas stirnų būrelis pralėkė pro pat nosį, net nespėjau susigaudyt. Galvoju, gal sniegeną kokią pamatysiu.
Tačiau miške jokio garso, vien tik zylių ciksėjimai. Stoviu, žiopsau, smulkus sniegas krenta ir tada tik šast, visai šalia, pažeme, nusklendė didelis paukštis. Pirma mintis – apuokas. Ir prasidėjo lėtos ir tylios, kiek moku, gaudynės. Toli neskrisdavo, bet nutūpdavo taip nematomai.
Kelis kartus pasigrožėjau sklendžiančia proskyna pažeme. Pasitikrinau, kad reakcija suveikia pavėluotai. Ir tik vienoje vietoje pavyko per šakas ir smulkų sniegą sufokusuoti ir padaryti kelis kadrus, o tada ji pakilo ir dingo už posūkio. Toks buvo tas kosminis susitikimas su retąja uraline pelėda.
Tarpušventyje Uralinė pelėda buvo stebėta Vilniuje, Vingio parke. Buvo mintis, gal ir reiktų palėkėti. Bet, pasirodo, kam lėkti toli, jei galima sutikti čia pat“, – rašė Kėdainių r. ypatingą paukštį įamžinusi fotografė.
Integruotojo projekto „Naturalit“ puslapyje rašoma, jog uralinė pelėda – viena stambesnių Lietuvos pelėdų, įrašyta į Raudonąją knygą, saugoma Paukščių direktyvos.
Dar prieš porą dešimtmečių apie šią rūšį Lietuvoje nelabai kas buvo žinoma, tačiau šio amžiaus pradžioje surasta gyvenanti Biržų girioje, kur šiuo metu yra išplitusi. Kituose šiaurės-rytų Lietuvos miškuose aptinkamos tik pavienės poros, iš viso Lietuvoje šių paukščių yra tik iki 100 porų.
Uralinės pelėdos visus metus laikosi toje pačioje teritorijoje, ankstyvą pavasarį naktimis patinai ūbauja, pranešdami apie savo užimtas teritorijas, vėliau, augindami jauniklius, paukščiai būna gana tylūs, aktyvesni prietemoj ir naktį, nors kartais medžioja ir dieną.
Uralinės pelėdos įsikuria didelėse drevėse, nulaužtų medžių stuobriuose ar senuose stambių paukščių lizduose. Deja, bet joms veistis tinkamų senų medžių miškuose labai trūksta, iš dalies padeda specialiai joms skirtų didelių inkilų kėlimas.
Uralinės pelėdos, kaip ir visos pelėdos, minta savo sugautu grobiu – įvairiais graužikais, smulkesniais paukščiais. Išaugina dažniausiai 2 jauniklius, esant nepalankioms sąlygoms, tą pavasarį gali neperėti. Didžiausios grėsmės šiai rūšiai – tinkamų senų miškų ir pakankamo dydžio saugių veisimosi vietų trūkumas, trikdymas veisimosi metu.
