Tarp jų – nykštukiniai rykliai, kurių ilgis – vos 20 centimetrų ir gigantai, 20 metrų ilgio, dvidešimt tonų svorio, mintantys vienais mažiausių vandenyno gyventojais – planktonu.
Būdingiausias šių žuvų bruožas – kremzlinis vidaus skeletas, tačiau kremzlė apkalkėjusi ir labai tvirta. Specifiški ryklių jutimo organai – Lorencinio ampulės, gausiai išsidėsčiusios ant snukio. Jų pagalba rykliai reaguoja į įvairius dirginimus, ypač jautriai į elektrinius. Plaukdamas maždaug 20 cm atstumu nuo dugno, ryklys sugeba pajusti tokį mažą elektrinį impulso šaltinį, kurį generuoja tik besikilnojančios įsiraususios į gruntą žuvies žiaunos ir ryklys žaibiškai tiksliai sučiumpa grobį, kurio net nemato.
Ypatingi ir ryklių žvynai. Išorėje styro tik aštrus, atgal palinkęs dantukas, sudarytas iš kieto dentino. Dantuko viršūnė padengta emaliu. Iškritus žvynui, jis pakeičiamas kitu mažesniu žvynu.
Tokios pačios sandaros ir ryklių dantys, kurių jie turi kelias eiles. Dantys nuolat juda į priekį, pakeisdami tuos, kuriuos praranda matinimosi ar medžioklės metu. Kai kurie rykliai per savo gyvenimą pakeičia nuo tūkstančio iki 30 tūkstančių dantų. Priklausomai nuo grobio, dantys gali būti įvairių geometrijų – vinies formos (sugriebti grobį), ilgi ir lenkti (sulaiko slidų grobį), buki (moliuskų traiškymui), dantyti (grobio pjaustymui). Fantastiškai stiprūs žandikauliai – 60 kg slėgis į kiekvieną dantį.
Daugelis žmonių įsitikinę, kad rykliai – patys pavojingiausi gyvūnai pasaulyje. Statistika byloja kitaip. Iš 350 ryklių rūšių, apsigyvenusių vandenynuose, užfiksuoti tik 28 rūšių ryklių susidūrimai su žmonėmis. Remiantis specialistų tyrimais, rykliai puola žmones manydami, kad tai ruonis ar koks kitas gyvūnas ir atsitraukia, kai supranta, kad klydo. Pavojingi ne rykliai, bet situacijos, kada žmonės atsiduria netinkamoje vietoje, netinkamu laiku, ryklių teritorijoje.
Būtina likti budriems, paisyti pakrantėse stovinčių ženklų bei gelbėtojų perspėjimų. Svarbiausias ryklių maistas – ne žmonės, o žuvys, planktonas ir kalmarai. Vieni rykliai ieško dugninių žuvų, aštuonkojų ir vėžiagyvių, kiti ėda jūros vėžlius ir moliuskus, tačiau saikingai. Ichtiologų žiniomis, pakankamai didelis trijų metrų smėlinis ryklys, sveriantis daugiau nei 100 kg, per dieną suėda tik 250 gramų žuvies!
JAV mokslininkai nustatė, kad per pastaruosius 300 metų visose jūrose ir vandenynuose užregistruota 800 atvejų, kai rykliai puolė ir pakenkė žmonėms. Dažniausiai minimi bukasnukio ryklio (Carcharhinus leucas) užpuolimai. Tai apie 3,3 m ilgio, apie 320 kg svorio ryklys, galintis gyventi sūriame ir gėlame vandenyje. To paties sąrašo pradžioje ir tigrinis ryklys (Galeocerdo cuvier).
Tigrinio ryklio dantys pakankamai stiprūs sutraiškyti vėžlio kiautą ir jo kaulus. Šie rykliai ryja įvairų maistą, jų neatbaido medūzų nudeginimai ar jūros gyvačių nuodai, neatsisako nuplautų į vandenyną sausumos gyvūnų kūnų. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus žuvų ekspozicijoje galima pamatyti šį jūrų plėšrūną.
Nepaisant ryklių reputacijos, jiems patiems kyla didelė išnykimo grėsmė. Perteklinė žvejyba, priegauda, buveinių naikinimas ir ryklių pelekų, odos, mėsos, žaliavos farmacijai paklausa lemia daugelio ryklių populiacijų mažėjimą visame pasaulyje. Dar viena nykimo priežastis – vėlyvas ryklių dauginimasis, rykliai subręsta beveik kaip žmogus, sulaukę maždaug 15–18 metų. Norint išlaikyti jūrų ekosistemų pusiausvyrą, įvairių jūrinių rūšių populiacijas, gyvybiškai svarbu išsaugoti ryklius.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje jau galite pamatyti atnaujintą eksponatą – tigrinį ryklį (Galeocerdo cuvier).
