„Nors galvojama, kad žmogus labai prisiriša prie tradicinio kraštovaizdžio ir nenori pokyčių, tačiau jei tie pokyčiai pakankamai lėti (trunkantys dešimtmečius), prie jų nesunkiai prisitaikoma ir net galvojama, kad niekas beveik nesikeičia. Dar po kokių 30 metų dauguma turbūt nustebs išgirdę, kad karves galima ganyti pievose, o ne vien šerti paruoštais pašarais“, – sako LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbis, gamtosaugos ekspertas Vytautas Uselis.
Jo teigimu, įtakos turėjo ir ilgą laiką vyravęs neigiamas požiūris į gyvulių ganymą miške, neva tai kenkia miškui: „Neigiamas poveikis miškams dėl didėjančio gyventojų ir gyvulių skaičiaus ryškiai pasireiškė tik XIX amžiuje. Bet dabar turime priešingą kraštutinumą, todėl tas diegtas požiūris iš esmės tapo net žalingu“.
Gamtosaugos ekspertas V. Uselis pažymi, kad neretai žmonės vadovaujasi stereotipu, jog priešistoriniais laikais Lietuvoje buvo vien miškai ir pelkės: „Visi žinome, kad tais laikais buvo stumbrų, taurų ir laukinių arklių – tarpanų.
Šie gyvūnai tikrai negyveno lindėdami miškuose, nes prasimaitinimui jiems reikia pievinės žolės, kurios augimą kartu ir skatino savo ganymusi. Tauras ir karvė – ta pati gyvūnų rūšis, daranti tokį patį poveikį gamtoje. Ir tas poveikis yra esminis, nes formuoja mozaikišką miškų, retmiškių, miškapievių kraštovaizdį. Toks kraštovaizdis turi gausybę prie jo prisitaikiusių augalų ir gyvūnų rūšių“.
Deja, nustojus ganyti miškingose ganyklose, senasis kraštovaizdis sunyko, o daugybė augalų rūšių susidūrė su išnykimo grėsme. „Jei norime jas išsaugoti, stambiuosius žolėdžius būtina sugrąžinti į miškus ir pamiškes. Galima pagalvoti, kad miškų kirtimai irgi sukuria mozaikiškumą, bet tai tik dalinis panašumas. Esminis miškingų ganyklų požymis – pievinės pusiau ūnksmiamėgės žolių rūšys ir šviesiamėgių rūšių medžiai ir krūmai“, – teigia pašnekovas.
Kodėl nustota ganyti miškingose ganyklose?
„Anksčiau gyvuliai buvo genami iš vienos vietos į kitą. Todėl miškai buvo ganėtinai šviesūs, jame galėjo bujoti ir pievos, ir miško augalų rūšys – mažame plote galėjome turėti didelę biologinę įvairovę. Šiandien miškuose retai ganoma, tad jie yra tamsesni, greičiau užželia menkaverčiais krūmais“, – sako Darius Kavšinas, Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas.
Matant akivaizdžią ganymo miškingose ganyklose naudą, kyla klausimas – kodėl tokį ganymo būdą propaguojančiuosius Lietuvoje galima suskaičiuoti ant rankų pirštų? Pasak D. Kavšino, tai ūkininkams tiesiog neapsimoka. „Jie turi pakankamai sausų, numelioruotų pievų, kur ganyti ir patogu, ir naudinga. Priešingai nei skurdžiose ganyklose, kur vyrauja prasta pašarinė bazė ar drėgnose ganyklose, kuriose gausu azotą mėgstančių augalų, pavyzdžiui, dilgėlių, kiečių, builių“.
Be to, ganant miškuose turėtų būti taikomas rotacinis ganymas. Tai reiškia, kad turėtų būti reguliariai keičiama gyvulių ganymo vieta. „Jeigu miške padarytume stacionarias ganyklas ir ten ganytume gyvulius keletą metų – medžiai galiausiai nudžiūtų, nes gyvuliai juos nužievina, – pažymi pašnekovas. – Idealiausias ganymo būdas, kai gyvulys kiekvieną dieną ganosi vis kitoje vietoje ir po pusantro mėnesio arba dviejų, apsisukus ratui, ji vėl sugrįžta ganytis į tą pačią vietą, nuo kurios buvo pradėta“.
Jis pasakoja, kad būtent taip stengiasi ganyti ir savo auginamus gyvulius: „Rezultatas tikrai matosi – šviesėja miškas, atsikuria augalų rūšys, žolinė augalija, bet procesas užima laiko“.
Didesnė laisvė – didžiausia paskata pokyčiams?
Paklaustas, kas galėtų ūkininkus paskatinti efektyviau siekti didesnės biologinės įvairovės, D. Kavšinas nedvejoja – „didesnė laisvė“. Jo teigimu, kiekvienas ūkininkas su ekologo pagalba galėtų pasirengti ilgalaikį ūkio gamtotvarkos planą ir jo laikydamasis vykdyti numatytas veiklas bei siekti tam tikrų rezultatų.
Siekti rezultato iš esmės neleidžia dabartinė deklaravimo sistema su taisyklėmis orientuotomis į procesą, o ne į rezultatą – jų trukmė trumpa, taisyklės itin detalizuotos, dėl to daugeliu atvejų jos neleidžia prisitaikyti prie vietovės ypatybių. „Lietuva yra labai skirtinga, kiekvienas regionas skiriasi, todėl, pavyzdžiui, rytų Lietuvoje pasiekti tokį pat rezultatą kaip vidurio Lietuvoje gali būti nerealu“, – sako jis.
Ar yra alternatyva? „Vienas iš būdų – galimybė dirbti su ūkininkais tiesiogiai, parengti ūkio gamtotvarkos planą, kuriame, pavyzdžiui, būtų numatyti tikslai ateinantiems penkeriems metams. Kitaip tariant, manau, kad didesnis laiko tarpas galėtų padėti sukurti kažką realaus. Kitu atveju mes sukamės rate, esame įpareigoti įgyvendinti įsipareigojimus per metus. Tačiau gamta taip greitai nepasikeičia. Taip pat manau, kad skatinimo priemonės turėtų būti skiriamos už pasiektus rezultatus, o ne procesą“, – tikina D. Kavšinas.
Dabar, pasak jo, išmokos yra skiriamos už procesą: „Pavyzdžiui, yra numatyta, kad iki nurodytos datos reikia nuganyti arba nušienauti tam tikrus plotus, bet niekam nėra įdomu, kas toje pievoje augs. Manau, kad turėtų būti labiau orientuojamasi į rezultatą, o ne ūkinę veiklą. Deja, kažkodėl apie tai nekalbame. Galbūt dar nesubrendome, kad dirbtume rezultatui, o ne procesui. Kas žino, gal tam subręsime tada, kai pasieksime kritinį lygį ir pradėsime galvoti, kaip atkurti tai, ką praradome?“.
