Miegapelių inkilų stačiuose Neries ir Dūkštos šlaituose, mažai paliestuose žmogaus veiklos yra iškelta beveik 300! Šiais metais patikrinus rastos 36 miegapelės. Palyginus su ankstesniais metais šis skaičius nėra didelis, tačiau tam įtakos turi daug veiksnių, pavyzdžiui, oro temperatūra, o ir jauniklių miegapelės gali nevesti kiekvienais metais.
Kodėl svarbu ir kaip saugoti didžiąsias miegapeles?
Didžiosios miegapelės – itin reti ir saugomi Lietuvoje gyvenantys žinduoliai. Jos įrašytos ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir į Aplinkos ministro įsakymu patvirtintą ypač saugomų gyvūnų sąrašą. Beveik visos 10 šiuo metu Lietuvoje žinomų didžiosios miegapelės radaviečių yra miškuose palei Nemuną ir Nerį. Matyt, tai kažkada buvusios ištisinės populiacijos fragmentai, likę iškirtus miškus.
Geriausia didžiųjų miegapelių apsaugos priemonė – žinomose jų buveinėse nevykdyti jokios ūkinės veiklos. Didžioji miegapelė – vadinama skėtine rūšimi, nes su ja yra susijusios daugybė kitų retų ir nykstančių rūšių, kurios gyvenimui renkasi brandžius plačialapių miškus.
Saugodami didžiosioms miegapelėms tinkamas buveines išsaugosime šimtamečius ąžuolynus, niūriaspalvį auksavabalį, purpurinį plokščiavabalį, europinį plačiaausį ir dar daug kitų retų rūšių.
Kokį gyvenimo būdą renkasi miegapelės?
Didžiosios miegapelės vadinamos miegapelėmis ne veltui – didžiąją savo gyvenimo dalį jos pramiega (net iki 7–8 mėn.). Lietuvoje aptinkamos brandžiuose plačialapių miškuose su senais ąžuolais bei gausiu lazdynų traku. Tokiame tankiai lajomis susivėrusiame miške nenulipdamos žemyn miegapelės laipioja nuo vienos šakos ant kitos visą savo aktyvųjį sezoną.
Tai naktiniai gyvūnai, kurie aktyvūs daugiausiai po saulėlydžio ir ryte prieš saulei patekant, o dienos metu ilsisi savo pačių šviežiai susineštų lapų lizduose, kuriuos įkuria įvairiose natūraliose slėptuvėse – medžių drevėse ar specialiai joms iškeltuose inkiluose.
Minta įvairiais medžių pumpurais, gėlių žiedais, vabzdžiais, įvairiomis uogomis, taip pat laukinių obelų bei kriaušių sėklomis. Rudeniop daugiausia riebalų prieš žiemos miegą sukaupia besimaitindamos lazdynų riešutais bei ąžuolų gilėmis.
Sukaupusios pakankamai riebalų miegapelės ieško vietos žiemojimui. Patinai vasaros slėptuves palieka pirmieji – pirmoje rugsėjo pusėje. Patelės dar lieka aktyvios iki rugsėjo pabaigos. Jaunikliai išlieka aktyvūs iki spalio vidurio, nes jiems reikia spėti prikaupti kuo daugiau riebalų. Žiemos miegu įminga susisukusios į kamuoliuką ir įsiraususios 0,5 m gilyn po žeme.
Ar galime sumažinti grėsmes, kylančias didžiosioms miegapelėms?
Pagrindinė šių žinduolių grėsmė yra natūralių jų buveinių naikinimas plynais miško kirtimais, kurių metu iškertami brandūs medynai ir taip prarandamos natūralios slėptuvės. Dėl miškų kirtimų susidariusi tinkamų buveinių fragmentacija apsunkina arba net ir galutinai sustabdo didžiųjų miegapelių plitimą. Ugdymo kirtimų metu dažnai iškertami lazdynų krūmai – vienas pagrindinių jų mitybos šaltinių.
„Neries regioniniame parke yra išskirtos dvi didžiųjų miegapelių apsaugai skirtos teritorijos – Semeniukų zoologinis ir Kulio (Grabijolų) kraštovaizdžio draustiniai. Norit išsaugoti šią rūšį ypatingai svarbu vykdant kirtimus miegapelėms tinkamose buveinėse neiškirsti pomiškio ir krūmų, taip pat didinti dirbtinių slėptuvių skaičių – iškeliant joms inkilus, nes tinkamų natūralių drevėtų medžių mažėja.
Mūsų atliekami ilgamečiai stebėjimai rodo, kad inkilus miegapelės noriai užima, iš šiemet tikrintų inkilų beveik 30 procentų buvo aptikta miegapelių veiklos žymių“, – pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėjas Regimantas Vabuolas.
