Pirmą kartą ją 1493 m. užfiksavo Kristupas Kolumbas, tačiau tik po 200 metų į šią laukinę salą, kaip pranešama, įkėlė koją žmonės. Dėl būrių jūros paukščių ji tapo patrauklia vieta, kur buvo kasamas guanas – paukščių ekskrementai, XIX a. naudoti trąšoms ir parakui gaminti.
Tuo metu vadintas „baltuoju auksu“, guanas buvo laikomas moderniosios žemdirbystės vystymosi varomąja jėga, o prekybos įkarštyje Redondoje jo buvo išgaunama iki 4000 tonų per metus.
Tačiau kartu su žmonėmis atsirado ir invazinių rūšių, pavyzdžiui, juodųjų žiurkių ir laukinių ožkų. Ilgą laiką po to, kai prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui guano gamyba nutrūko, šie gyvūnai liko ir ėdė salos augalus arba medžiojo endemines (tik tam tikrame regione gyvenančias) rūšis. Galiausiai didžioji dalis augmenijos išnyko.
Nebeliko šaknų, laikančių žemę, todėl sausumos masė ėmė byrėti, o uolos ir dirvožemis slinkti į jūrą ir skandinti apačioje esančią jūros ekosistemą. Paukščiai nustojo ten perėti, o kai kurios ožkos liko mirti badu. Jų lavonai mėtėsi kone visur, o Redonda tapo sala, kurioje šeimininkavo žiurkės.
Matydamos šiuos pokyčius, aplinkosaugos grupės nusprendė imtis veiksmų. 2016 m. jos pradėjo atkurti salą ir naikinti invazines rūšis.
„Tai viskas, ką padarėme. Tiesiog pašalinome rūšis, kurių ten neturėjo būti, ir per kelis mėnesius pamatėme, kad augmenija ataugo – sala atsigavo“, – sako projektui vadovaujančios Antigvos nevyriausybinės organizacijos „Environmental Awareness Group“ (EAG) Redondos programos koordinatorė Johnella Bradshaw.
„Iki šios dienos nieko nesodinome, neįveisėme jokių rūšių. Tiesiog pašalinome žiurkes ir ožkas ir sala pasikeitė tiesiog mūsų akyse“, – sako ji.
Dėl šio nepaprasto sugrįžimo sala ir ją supantis vandenynas buvo paskelbti saugoma teritorija. Praėjusių metų pabaigoje Antigvos vyriausybė paskelbė, kad Redondos ekosistemos rezervatas apims 30 000 hektarų sausumos ir jūros plotą, įskaitant mažytę salą, ją supančias jūros žolių pievas ir 180 kvadratinių kilometrų koralinį rifą.
Naujasis statusas yra ne tik didelis laimėjimas projekte dalyvavusioms gamtosaugos grupėms, bet ir 30 pasaulyje nykstančių rūšių, kurios, kaip manoma, gyvena saugomoje teritorijoje.
Aplinkosaugininkai tikisi, kad tai padės užkirsti kelią tragedijai, kuri krečia daugelį šio regiono salų. Nors Karibų jūros salos užima tik 0,15 proc. Žemės ploto, joms tenka mažiausiai 10 proc. pasaulyje užregistruotų paukščių išnykimo atvejų, 40 proc. žinduolių išnykimo atvejų ir daugiau kaip 60 proc. roplių išnykimo atvejų nuo 1500 m.
„Jie yra biologinės įvairovės karštieji taškai, tačiau jie taip pat yra daugumos rūšių išnykimo epicentrai ir židiniai pasaulyje. Negalėjome leisti, kad taip nutiktų Redondai“, – sako J.Bradshaw.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad invazinės rūšys yra pagrindinis vietinės biologinės įvairovės nykimo salose veiksnys, o jų naikinimas yra viena veiksmingiausių priemonių šioms tendencijoms pakeisti. Tačiau naikinimo procesas ne visada lengvas.
Apskaičiuota, kad Redondoje, kurios ilgis – apie 1,5 km, prieš naikinimą gyveno apie 6 000 žiurkių ir 60 ožkų. Viena komanda rankomis surinko ožkas, kurios vėliau lėktuvu buvo nugabentos į žemyną ir perkeltos į kitą vietą.
Po to kita komanda du mėnesius iš eilės stovyklavo saloje, dėjo žiurkėms jaukus ir stebėjo, kaip pamažu mažėja jų populiacija. Ji pasakoja, kad pirmosiomis dienomis tyrėjai naktimis girdėdavo, kaip žiurkės laksto aplink palapines.
Galiausiai 2018 m. sala buvo oficialiai paskelbta laisva nuo žiurkių, ir nuo to laiko ji išlaikė šį statusą.
Išnykus plėšrūnams, Redondos endeminių driežų populiacija atsigavo, o vienos kritiškai nykstančios rūšies – Redondos žemės drakono – populiacija nuo 2017 m. išaugo 13 kartų, teigia mokslininkai.
Bendra augmenijos biomasė padidėjo daugiau kaip 2 000 proc., o nuo to laiko sugrįžo 15 sausumos paukščių rūšių, tarp jų – padūkėliai ir fregatos.
Parengta pagal CNN inf.
