„Daugiamečių gėlynų rekomenduoju nepjauti iki pavasario, kadangi likusiomis sėklomis maitinasi paukščiai, stiebuose, tarp lapų žiemoja vabzdžiai. Pati net pavasarį tvarkydama gėlynus stambių, tuščiavidurių stiebų nededu į kompostą, o sukraunu į atskirą krūvą, kadangi juose gali būti laukinių bičių lervų, kurios išsiris vėliau vasarą.
O štai žydinčią veją vasaros pabaigoje nupjauti reikėtų tam, kad joje išliktų žydinčių augalų įvairovė ir neįsigalėtų atsparesni, tačiau mažiau dekoratyvūs augalai“, – sako gėlininkė, daugiamečių augalų augyno „Mažieji sodai“ savininkė Ligita Poškutė.
Jos teigimu, daugiamečių gėlių ir žolių gėlynai miestuose gali ne tik sudaryti geras sąlygas vabzdžiams maitintis, bet turi ir pedagoginę, ir estetinę funkciją – suteikia galimybę žmonėms stebėti vabzdžius, paukščius, mokytis suprasti gamtos kalbą. Tokią pačią naudą teikia ir žydinčiais pievų augalais praturtintos vejos ar jų plotai.
Kad Lietuvoje žmonės nebenori savo sklypų apželdinti vien tik trumpa žalia veja ir pamažu populiarėja žydinčiais augalais praturtintos vejos, pastebi sodo technikos gamintojos „Husqvarna“ rinkodaros vadovė Lina Linkė.
„Vejos nėra atsisakoma, nes ji būtina tiek tam, kad sklypas vizualiai atrodytų dekoratyvus ir tvarkingas, tiek gyventojų laisvalaikiui leisti. Vis tik vejos pamažu traukiasi, o jų vietą užima natūralistiniai želdynai ar žydinčiais pievų augalais praturtinti vejos plotai, imituojantys natūralias pieveles. Toks pokytis labai sveikintinas, nes net ir mažiausias žydintis plotelis yra gamtai draugiškas sprendimas, prisidedantis prie biologinės įvairovės išlaikymo ir didinimo“, – sako L. Linkė.
Naudingi ir nesugrėbti lapai
Pasak L. Poškutės, drugiams, bitėms ir kitiems naudingiems vabzdžiams daugiamečių gėlynai gali būti labai patraukli maitinimosi vieta, be to, ankstyvesnis ir vėlyvesnis kai kurių gėlių žydėjimas stipriai pailgina jų maitinimosi sezoną, tad gamtai draugiškame gėlyne verta užtikrinti žydinčių ir sėklas brandinančių augalų įvairovę.
„Pavasarį ankstyviausiai žydi krokai, dar net iki pražystant lietuviškoms blindėms, vėliau ima žydėti bičių labai mėgstamos katžolės, lofantai, liatriai, ežiuolės, notros, veronikūnai, kemerai ir daugelis kitų. Verta atrasti vietą rudeniniams astrams, kurie žydi iki vėlyvo rudens ir pratęsia vabzdžių maitinimosi sezoną iki pat šalčių. Na, o norint pritraukti į sklypą paukščių, rekomenduoju pasisodinti pluoštinių kanapių ar saulėgrąžų, paukščiai taip pat gali lesti ir įvairių daugiamečių gėlių sėklas“, – vardija L. Poškutė.
Gyvajai gamtai šaltuoju metų laiku gali būti naudingi ir kiti sprendimai, pavyzdžiui, nesistengti iš visur sugrėbti rudeninių lapų.
„Savo sklype lapus grėbiu tik nuo takų ir dalinai, kai jų būna labai daug, – nuo vejos. Jei lapų nedaug – juos vejoje galima susmulkinti, pervažiavus porą kartų vejapjove – tada tokį „mulčą“ labai greitai į žemę sutraukia ir suvartoja sliekai. Nuo gėlynų patarčiau tik iš dalies nugrėbti ilgai nepūvančius ąžuolo, buko lapus, šiek tiek apmažinčiau klevo lapų, nes šie lapai gali „uždusinti“ smulkesnius augalus. Minkštesnių lapų – obelų, liepų, lazdynų – likučių
paprastai nebelieka jau gegužės gale, mat savo darbą atlieka sliekai, įvairūs skaidytojai“, – aiškina specialistė.
L. Poškutė sako pastebinti, kad dažnai žmonės itin kruopščiai renka lapus, nes baiminasi, kad po jais žiemos invazinių šliužų kiaušiniai. Tačiau šliužai kiaušinius sudeda gerokai anksčiau, nei krenta lapai.
„Tiesa, kartais po stambesnių daugiamečių gėlių ir žolių paliktais per žiemą lapais šliužų kiaušiniai išties gali peržiemoti. Bet čia jau turime rinktis – ar norime palikti žiemojimo vietas naudingiems vabzdžiams kartu su galimybe, kad peržiemos ir nenaudingi, ar nenorime apskritai jokios gyvybės savo sklype“, – sako ji.
Žydinčias vejas patariama nupjauti
Gyvūnams, vabzdžiams ir visai gamtai yra naudingos ir dirbtinai pasėtos žydinčiais augalais praturtintos vejos bei natūralios pievos – aukštesni augalai leidžia gyvūnams tarp jų pasislėpti, žiemoti, maitintis. Vis tik prieš žiemą jas būtina nupjauti, jei norime, kad ir kitąmet tokia pieva gausiai žydėtų.
„Žydinčios pievos įmanomos tik jas reguliariai pjaunant – vieną kartą iki Joninių ir vieną vasaros pabaigoje. Nepjaunamų pievų rūšinė įvairovė menksta, nes konkurencinėje kovoje išlieka tik stipriausi, didžiausi, greičiausi.
Visi smulkūs, ne taip greitai augantys augalai, kurie paprastai ir būna gražiausi, yra užstelbiami ir išnyksta – tada pievos ima atrodyti nebepatraukliai. Taip, jos sulaiko kritulius, vėsina orą, teikia prieglobstį gyvūnijai, bet jose nėra bioįvairovės ir žydėjimo, nes lieka tik tokie augalai, kurie geba greitai augti, gerai sėtis ir nugali konkurencinėje kovoje: šunažolės, lendrūnai, varpučiai, liucernos, kiečiai, usnys“, – sako L. Poškutė.
Žmonėms, kurie nori savo teritorijose žydinčiais augalais praturtintų vejų, L. Poškutė turi du patarimus: pirmas – šiuos plotus nupjauti du kartus per sezoną, ir antras – pernelyg nesižavėti parduodamais sėklų mišiniais. Geriau patiems rinkti vietinių, aplinkinėse pievose augančių augalų sėklas ir jas sėti savo sklype, sėjimo metu šiek tiek sujudinant velėną – jos greičiausiai įsitvirtins, augs ir žydės.
