Ant kelio – keistas radinys
Rokiškio rajono Gediškių kaime iš lizdo iškritusiam vanaginių šeimos paukštukui – vapsvaėdžio jaunikliui – viskas baigėsi laimingai. Jį gelbėjant įsitraukė vis naujų žmonių, tarnybų, ir ne tiktai Rokiškyje, bet ir Klaipėdoje, Dusetose. Geradarių dėka pilkaplunksnis buvo sugrąžintas į lizdą medyje.
Važiuodamas automobiliu, ant kelio keistą padarą pastebėjo pavardės sakyti nesutikęs vietinis gyventojas Vilius. Jis papasakojo korespondentei, kad iš pradžių net nesuprato, kas tai – gal koks skuduras ar pagalys? Pravažiavo, bet sustojo, grįžo. Priėjo ir pamatė, kad tai paukštukas.
Žmogus suprato, kad jauniklis būtų visiškas bejėgis apsiginti prieš katiną, o lapei tebūtų lengvas užkandis. Todėl iškart nusprendė jį paimti. Paukščiukas nei tolyn bėgo, nei blaškėsi. Baiminosi atsargiai ištiestos vyro rankos, bet leidosi paimamas.
„Iš pradžių buvo tokia mintis: pasiėmiau, tai ką dabar daryti, teks priglausti ir auginti“, – prisiminė Vilius. Kita mintis – o kuo jį lesinti? Aišku, kad tai ne antis ir ne žąsis, bet koks tai paukštis? Palesinus kuo netinkamu gali vargšą ir numarinti.
Kur būtų gavęs lervų?
Pasiteirauti apie jauniklį Vilius nuvažiavo į veterinarijos kliniką. Darbuotoja surado gyvūnų globėjų kontaktus, o tuomet prasidėjo paukščių žinovų paieškos telefonu Utenoje, Klaipėdoje, Dusetose.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Daiva Norkūnienė pažadėjo atvykti kitą dieną. O tuo metu visi kiti ieškojo internete, kas tai per paukštis. Nusprendė, kad greičiausiai suopis, taigi mėsėdis. Jauniklis buvo alkanas ir noriai lesiojo paduotos vištienos gabalą. D.Norkūnienė atvažiavo ne viena, taip pat atvyko į grupę susibūrusių entuziastų „Padėkime ereliams“ atstovas.
„Paaiškėjo, kad tai vapsvaėdis ir šitas maistas jam netinkamas. Bet kur aš būčiau gavęs jam vapsvų lervų ar varlių?“ – juokavo pašnekovas. Su pagalbininkais Vilius nuvažiavo į tą patį mišką, surado eglę, kurioje buvo lizdas. Kaip žiopliukas dabar gyvena? To paklaustas, Vilius juokėsi neturintis laiko paskui jį lakstyti. Bet pridūrė: jei vėl rastų jį ant kelio, tai ir vėl paimtų.
„Esu laimingas, kad jauniklis grąžintas į lizdą. Tikiuosi, kad sėkmingai užaugs“, – vylėsi vyriškis. D.Norkūnienė korespondentei sakė, kad veikiausiai jauniklis iškrito per smarkų vėją. Ji patikino, kad plėšrieji paukščiai savo vaikų iš lizdo nestumia. Tad galima tikėti šios istorijos laiminga pabaiga.
Lizde laukė brolis
Dar viena iš Viliaus pagalbininkių – tai rokiškietė, Utenos gyvūnų globos draugijos savanorė Nijolė Pranskūnaitė. Ji prisipažino, kad ir pati nustebo sužinojusi, jog vapsvaėdžiai vieną kiaušinį peri, o kitą dar tik padeda. Mat lizde gelbėtojai rado vyresnįjį paukščiuko brolį. Kitiems paukščiams negerai, kai žmonės juos gelbėdami apčiupinėja, bet vapsvaėdžiui tai nepakenkė.
Moteris pati kartą rado ant kelio apspangusią pelėdą. Iš toliau atrodė lyg linguojanti neaiški kupeta. O priėjus paaiškėjo, kad vėjas šiurena paukščio plunksnas. Greičiausiai pelėda buvo atsitrenkusi į automobilį.
N.Pranskūnaitė perdavė ją apie paukščius nusimanantiems globėjams, ir gražuolė netrukus atsigavo. Ne kartą ji yra kėlusi kregždžiukus į lizdą, gelbėjusi čiurlių jauniklius. Šie nemoka pakilti nuo žemės, todėl dažniausiai pakanka atsargiai pamėtėti – ir ore jie suplasnoja.
Kelias dienas plovė
N.Pranskūnaitė kalbėjo, kad yra gyvūnus gelbėjančių žmonių, bet yra, kuriems šių plakančių širdelių visai negaila. Moteris sutiko, kad savanoriaudama susiduria su tikrai žiauriomis istorijomis, kai žmonės gyvūnus be reikalo pražudo ar kankina.
„Kaip tai ištveriu? Tiesiog, kai žengi šį žingsnį ir imi gelbėti nelaimėlius, kelio atgal nebėra. Pavyzdžiui, naktį skambina ir praneša, kad prie viaduko partrenktas leisgyvis katinas. Žinoma, galėtum ir nesikelti, toliau miegoti. Bet kaip užmigti?“ – aiškino savanorė.
Net jei gyvūnas miršta, tai vis vien bent jau ne šaltyje ir ne purve. Užtat, kai pavyksta išgelbėti, kaip ramu būna širdyje. Rokiškietė prisiminė iš vienos įmonės teritorijos atneštą kačiuką, jis buvo išmirkęs talpykloje su kažkokiais aliejais. Kelias dienas jį plovė, kol atsikratė baisaus dvoko. O dabar jis – gražuolis katinas, užaugintas mylinčių žmonių.
Vyras gelbėja ežius
„Taip, matyti sužeistus, mirštančius gyvūnus skausminga ir tikrai labai nemalonu. Antra vertus, sutinku žmonių, kuriems tai rūpi lygiai kaip ir man“, – kalbėjo N.Pranskūnaitė.
Pavyzdžiui, vienas vyras vežiojasi kartoninę dėžę. Į ją surenka jauniklių atsivedusius ežius ir juos išveža į užmiestį, kad miesto gatvėse nesutraiškytų automobiliai. Bet labiausiai iš visų gyvūnų rokiškietė myli kates, todėl labai apgailestavo, kad sunku rasti ir nuolatinių šeimininkų, ir laikinų globėjų. Neseniai į jos rankas pateko keli rusvakailiai kačiukai, kaip pati sakė, kiemas buvo pilnas saulės. Bet ir tokiems gražuoliams sudėtinga rasti namus.
„Kartais užeina neviltis. Atrodo, gaudai ir sterilizuoji, daug stengiesi ir daug darai, bet kačiukai pilasi kaip iš gausybės rago“, – atviravo pašnekovė.
Dabar ji su bendraminčiais ieško šeimininkų šešioms dešimtims murklių. Pašnekovė tęsė, galbūt reikalus išjudintų, jeigu darbo biržos sąrašuose esantiems žmonėms gyvūnų globa būtų įskaičiuojama kaip atidirbtos valandos.
„Tai būtų sąžininga, nes kačiukams reikia ir vaistus sugirdyti, ir galbūt veterinarui parodyti, ir akytes valyti. Visam tam iš tiesų reikia laiko“, – aiškino N.Pranskūnaitė.
