Šiais metais, patikrinus inkilus, iš viso suskaičiuota 41 miegapelė – 14 suaugusių ir 27 jauniklių. Palyginus su praeitais metais šis skaičius nėra labai didelis, bet taip yra todėl, kad miegapelės neatsiveda jauniklių kiekvienais metais.
Tai glaudžiai susiję su jų pagrindiniu maisto šaltiniu – lazdynų riešutų ir ąžuolų gilių derėjimu. Prastais lazdyno riešutų ir gilių metais miegapelės gali atsivesti mažai jauniklių arba išviso nesidauginti.
Didžioji miegapelė vadinama miegapele ne veltui. Šis gyvūnas didžiąją savo gyvenimo dalį pramiega (7–8 mėn.). Tai reta, į Lietuvos raudonąją knygą bei į griežtai saugomų rūšių sąrašą įtraukta rūšis. Lietuvoje aptinkama brandžiuose plačialapių miškuose su senais ąžuolais bei gausiu lazdynų traku. Tokiame tankiai lajomis susivėrusiame miške, nenulipant žemyn, miegapelės laipioja nuo vienos šakos ant kitos visą savo aktyvųjį sezoną.
Prabudusios po žiemos miego gegužės viduryje miegapelės būna aktyvios iki rugsėjo – spalio pradžios. Tai naktiniai gyvūnai, kurie aktyvūs daugiausiai po saulėlydžio ir ryte, prieš saulei patekant, o dienos metu ilsisi savo pačių šviežiai susineštų lapų lizduose, esančiuose natūraliose slėptuvėse – medžių drevėse ar specialiai joms iškeltuose inkiluose.
Pavasarį bei vasarą daugiausia maitinasi įvairiais medžių pumpurais, gėlių žiedais, vabzdžiais. Vasaros metu taip pat minta įvairiomis uogomis: gervuogėmis, avietėmis, laukinių obelų bei kriaušių sėklomis. Rudeniop daugiausia riebalų prieš žiemos miegą sukaupia maitindamosi lazdynų riešutais bei ąžuolų gilėmis.
Sukaupusios pakankamai riebalų miegapelės eina ieškoti vietos žiemojimui. Dauguma suaugusių patinų palieka slėptuves anksčiausiai – pirmoje rugsėjo pusėje, tuo tarpu patelės dar lieka aktyvios iki rugsėjo pabaigos. Jaunikliai išlieka aktyvūs iki spalio vidurio.
Įsiraususios 0,5 m gilyn po žeme, susisukdamos į kamuoliuką miegapelės giliai užmiega žiemos miegu sapnuodamos miegapeliškus sapnus iki kol vėl neprabus sušildytos vėlyvos pavasario šilumos.
Pagrindinė šių žinduolių grėsmė yra natūralių jų buveinių naikinimas plynais miško kirtimais, kurių metu iškertami brandūs medynai ir taip prarandamos natūralios šių žinduolių slėptuvės. Dėl miškų kirtimų susidariusi tinkamų buveinių fragmentacija apsunkina ar net galutinai sustabdo didžiųjų miegapelių plitimą. Ugdymo kirtimų metu dažnai iškertami lazdynų krūmai – vienas pagrindinių jų mitybos šaltinių.
„Siekiant pagerinti šių gyvūnų populiacijos būklę yra kuriamos specialiai šių žinduolių apsaugai skirtos teritorijos. Tokių Neries regioniniame parke yra išskirtos dvi – Semeniukų zoologinis ir Kulio (Grabijolų) kraštovaizdžio draustiniai.
Siekiant išsaugoti bei pagerinti didžiosios miegapelės buveines yra rengiami apsaugos veiksmų bei gamtotvarkiniai planai, kuriuose numatyta, kad ypatingai svarbu vykdant kirtimus miegapelėms tinkamose buveinėse nekirsti pomiškio ir krūmų, taip pat didinti dirbtinių slėptuvių skaičių – iškeliant joms inkilus“, – pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Justyna Barščevska.
Didžiosios miegapelės yra laikomos skėtine rūšimi, todėl išsaugojus jai svarbias buveines yra išsaugomos ir kitos retos augalų bei gyvūnų rūšys, aptinkamos brandžiuose miškuose.
